Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Vakaras su opera (kine)


W.A. Mozarto „Don Žuanas“ ir „Užburtoji fleita“


Beata Baublinskienė

Share |
„Don Žuanas“
„Praleisk vakarą Operoje!“ („Spend Night in the Opera“) - šį šūkį juokaudami ketino panaudoti estai, kai prieš keletą metų jų Nacionalinėje operoje po spektaklio užsiliko 90-metė senolė ir, užrakinus pastatą, jai iš tiesų teko nakvoti teatre.

Estijos nacionalinė opera ir baletas, beje, rudenį ketina atvažiuoti gastrolių į Vilnių, tačiau šį anekdotą prisiminiau visai dėl kitko. Kovo 24-ąją iš tiesų visą vakarą iki pat nakties teko „bendrauti“ su opera, mat „Kino pavasaris“ rodė pagal Wolfgango Amadeuso Mozarto operą „Don Žuanas“ sukurtą danų režisieriaus Kasperio Holteno filmą, o kino centras „Multikino“ tiesiogiai iš Milano teatro „La Scala“ transliavo to paties kompozitoriaus operą „Užburtoji fleita“. Kino seansų laikai išsidėstė palankiai, tad pamačiau ir viena, ir kita.

 

Pastaruoju metu pas mus iš tiesų labai pagyvėjo operos ir kino draugystė. Taip ir maga perfrazuoti vieną pertvarkos laikų tarybinę komediją - opera pasiekė pačius nemuzikaliausius visuomenės sluoksnius (filme du šmaikštuoliai, savo ruožtu perfrazuodami žinomą šūkį apie elektrifikaciją, pakomentavo bendradarbės metamorfozę apsirėdžius džinsais: „Džinsai pasiekė pačius tamsiausius mūsų visuomenės sluoksnius“). Nors... Žiūrėdama Holteno „Don Žuaną“ („Juan“) - iš tiesų išmoningai sukurtą filmą-operą - svarsčiau, kiek šis filmas įdomus ir suprantamas žmonėms, kurie apie Mozarto veikalą nieko nežino, ir kuriems opera - tolima sritis. Ir ar tokie žmonės apskritai ateis į šį filmą? (Nekalbu apie festivalio atidarymo vakarą, kurio metu buvo rodomas „Don Žuanas“; į renginių atidarymus publika eina ne vien meno ragauti).

 

Man šiuo atveju įdomiausia buvo stebėti ir vertinti naujovišką klasikinio kūrinio interpretaciją: kiek tai, kas rodoma, atitinka Mozarto sumanymą arba jam oponuoja - toks, galima sakyti, grynai muzikologinis azartas. Kaip ir „paprastam“, ne perdėm konservatyviai nusiteikusiam operos gerbėjui tokį filmą stebėti, manau, taip pat smalsu, juolab skambant kokybiškai įrašytam tikrai aukšto meninio lygio muzikos atlikimui (nors transliuojama buvo gal truputį per garsiai). Bet ar įdomu yra (būtų) operos naujokui, atsakyti negaliu.

 

Išvada, kurios priėjau peržiūrėjusi filmą, buvo labai neoriginali: dar kartą įsitikinau, kad operos finalas (Don Žuano mirties scena) yra ypač paveikus ir kad Mozartas sukūrė nepaprastai puikią muziką ir dramą! Pasakyčiau net stipriau: toji finalinė operos scena - tai savotiška mirties anatomija, analizė, tarsi kokia genijaus aiškiaregystė. Žinoma, įspūdį lėmė ir bendras filmo sumanymas, nuosekliai brėžiama Chuano - taip filme vadinamas pagrindinis herojus - vis augančios desperacijos linija.

 

Smulkiai režisieriaus sumanymo nepasakosiu (pokalbį su Kasperiu Holtenu kviečiu skaityti netrukus pasirodysiančiame naujame žurnalo „Bravissimo“ numeryje), bet pateiksiu keletą faktų apie filmą. Jis sukurtas 2010 m. Danijos filmų instituto, bendradarbiaujant su keliais partneriais, vienas iš kurių - Vengrijos kino institutas. Galbūt dėl to veiksmas vyksta Budapešte (nors filme veiksmo vieta neakcentuojama, tiesiog matome seną Europos didmiestį). Originalus filmo pavadinimas „Juan“ - „Chuanas“ - nurodo, kad kūrėjai brėžia tam tikrą ribą tarp savosios šio siužeto versijos ir Mozarto pirmavaizdžio. Beje, tai pirma iki šiol Danijoje sukurta operos ekranizacija. Holtenas operoje darbuojasi jau daugiau nei 10 metų (nuo 2000 m. jis buvo Danijos Karališkosios operos meno vadovas, nuo kito sezono pradžios bus Londono Karališkosios operos vadovas).

 

Filmo siužetas: sėkmės lydimas menininkas Chuanas, varomas nenugalimo poreikio suvedžioti vis kitą moterį, jo nuotykius filmuojančio draugo Leporelo pagalba kuria šedevrą: kaupia filmuotą medžiagą - milžinišką duomenų bazę - apie visas savo suviliotas moteris. Stebime Chuaną ir Leporelą ištisas 24 veiksmo kupinas valandas. Operos teatre Chuanas suvedžioja aukštuomenės merginą Aną, o konflikto metu netyčia nušauna jos tėvą policijos komisarą (Komandorą). Draugai pabėga, bet Chuano nenugalima trauka moterims juos vis stabdo, tad policija netrunka jį surasti. Galiausiai per karštligiškas gaudynes Chuano vairuojamas automobilis rėžiasi į betoninį užtvarą (o mintyse įvyksta jo susitikimas su jį persekiojančiu šešėliu).

 

Filme vaidina ir dainuoja puikūs solistai, kai kurių jų vardus iki tol buvau tik girdėjusi. Baritonas Christopheris Maltmanas gražaus tembro, lygiai ir stabiliai skambančiu balsu ypač muzikaliai įkūnijo Chuaną (Don Žuaną), garsėjantis jaunosios kartos rusų bosas Michailas Petrenka sodriai suvaidino angliškai su rusišku akcentu kalbantį ir dainuojantį Leporelą, Elizabeth Futral - dieviška Dona Elvyra, švedė Maria Bengtsson - Dona Ana, danų tenoras Peteris Lodahlas - Otavijus, Ericas Halvarsonas - Komandoras. Įdomu, kad Cerlinai pasirinkta mecosopranu dainuojanti Katija Dragojevic (ši partija operoje skirta sopranui), matyt, dėl dainininkės kinogeniškumo, tad jos Cerlina skambėjo ypač sodriai, neįprastai, bet tasai „tamsus“ skambesys buvo priimtinas. Jaunas švedų bosas-baritonas Ludvigas Lindstromas dainavo Mazetą. Beje, prie solistų atrankos prisidėjo žinoma operos pasaulyje vadybininkė, Richardo Wagnerio proanūkė Ewa Wagner-Pasquier. Įraše skambėjo „Concerto Copenhagen“ orkestras, diriguojamas Larso Ulriko Mortenseno.

 

Pats klasikinio veikalo šiuolaikinimo būdas kine man kiek priminė, regis, 1996 m. pasirodžiusią Bazo Luhrmanno Shakesperae'o „Romeo ir Džuljetos“ ekranizaciją (vaidino Leonardo di Caprio ir Claire Danes), kur eiliuotas klasiko tekstas liejosi iš miesto „Verona Beach“ gyventojų lūpų, o pati juosta įvardyta kaip Shakespeare'o adaptacija MTV kartos jaunuoliams. Teko skaityti, kad „Don Žuano“ režisierius iš tiesų žavisi Luhrmannu ir būtent šiuo filmu. Tiesą sakant, 38-erių Holtenas ir yra MTV kartos „jaunuolis“, tad jei jūsų daugmaž toks skonis, „Don Žuano“ estetika jums bus priimtina (nors manau, kad Holteno filmas yra kur kas gilesnis ir universalesnis nei Luhrmanno juosta).

 

***

 

Tą pat kovo 24-osios vakarą į vieną iš savo pirmųjų operų transliacijų kvietė ir kino centras „Multikino“. Kitaip nei „Forum Cinemas Vingis“, operas transliuojantis iš Niujorko Metropolitano, „Multikino“ rodo įvairių Europos operos teatrų spektaklius (Milano, Vienos, Barselonos, Madrido).

 

Kaip rašoma „Užburtosios fleitos“ pristatyme „La Scala“ interneto puslapyje, šioje muzikinėje kelionėje mus lydi tarptautiniu lygiu pripažinti Mozarto muzikos interpretuotojai: dirigentas Rolandas Böeris, režisierius Williamas Kentridge'as. Iš gausaus būrio atlikėjų - personažų yra nemažai - pirmiausia norėtųsi išskirti Nakties karalienės partiją iš tiesų fantastiškai sudainavusį rusų koloratūrinį sopraną Albiną Šagimuratovą (ji išgarsėjo 2007 m. laimėjusi Piotro Čaikovskio vokalistų konkursą Maskvoje, Nakties karalienės vaidmeniu debiutavo Zalcburgo festivalyje 2008 m. diriguojant Riccardo Muti) bei nepaprasta vaidybos ir dainavimo šiluma bei stiliaus supratimu žavinčią Genią Kühmeier - austrų sopraną. Jos karjerai postūmį davė 2002 m. laimėtas Mozarto vokalistų konkursas jos gimtajame (!) Zalcburge, tais pat metais ji debiutavo ir „La Scaloje“, globojama to paties Muti. Taminą dainavo jaunas albanų tenoras Saimiras Pirgu, apie savo karjerą asmeniniame tinklalapyje rašantis šitaip: tai reta istorija, bet kartais taip įvyksta - jaunas žmogus iš niekur atsiranda tarptautinėje arenoje (jo tarptautinis debiutas įvyko Rossini operos festivalyje). S. Pirgu dainavimas nepribloškė, bet pasirodė stilingas ir muzikalus. Tiesą sakant, vyrus solistus šiek tiek temdė puikusis mamytės ir dukrelės tandemas, nes ir Zarastras, atliekamas austrų boso Güntherio Groissböcko, turintis solidžiomis bosinėmis „apačiomis“ atsverti „ribines“ Nakties karalienės koloratūras (taip tarsi nubrėžiant šios Mozarto operos garsinės visatos ribas) kino salėje susirinkusiam profesionalų „konsiliumui“ pasirodė dar kiek per jauno - nepakankamai stipraus - balso. Solistas iš tiesų yra dar gana jauno amžiaus (gimė 1976 m.).

 

Tiek dėmesio skiriu dainavimui ir vis dar neužsimenu apie pastatymą, nes bent jau man didžiausias tokios transliacijos privalumas yra išgirsti ir pamatyti, kad ir per elektroninius kanalus, kaip dainuojama didžiosiose pasaulio scenose. Juoba kad tai ne įrašas, kur galbūt galima šį tą pataisyti, „iškelti“ ar „numikširuoti“, o tiesiogiai transliuojamas spektaklis. Taigi žavingi ir charakteringi buvo Papagenas ir Papagena - airių sopranas Ailish Tynan bei italų bosas Alexas Esposito, 2007 m. pelnęs Italijos muzikos kritikų asociacijos teikiamą prestižiškiausią šio krašto Abbati premiją kaip geriausias 2005-2006 m. sezono dainininkas.

 

Mozarto operų muzikos atlikimo lygio indikatorius yra ansambliai - Milano scenoje jie išties buvo pasigėrėtini, ko verti vien trijų Damų pasirodymai (Aga Mikolaj, Heike Grötzinger, Maria Radner) arba trijų Berniukų tercetai, kuriuos, beje, dainavo merginos (Barbara Massaro, Elena Caccamo, Eleonora De Prez).

 

Pats pastatymas, ypač iš karto po Holteno „Don Žuano“, pasirodė labai žaismingas, pavadinčiau, pabrėžtinai neslegiantis. Scenografijos idėja ir estetika (dailininkai Sabine Theunissen ir pats režisierius Williamas Kentridge'as) kilusi iš santūraus graviūrų spalvyno ir formų - vienspalvės dekoracijos tarsi pieštos, o jų fone išryškėja personažai spalvingais kostiumais (beje, visi kostiumai iš natūralaus lino, autorė Greta Goiris) arba žaidžiama apšvietimu (šviesų dailininkė Jennifer Tipton). Bendra atmosfera kartais labai priminė ypač estetizuotą animacinį filmą, pagaliau „Užburtoji fleita“ ir yra alegorinė pasaka. Būta čia ir šmaikščių nuorodų, pavyzdžiui, Paminą terorizuojantis Monostatosas (Peteris Bronderis) vaizduojamas tarsi koks Osminas iš „Pagrobimo iš Seralio“.

 

Reikia pripažinti, kad vakaras su opera kine neprailgo. Tad galbūt reiktų susirūpinti, ar tokios šiuolaikiškos operos gyvavimo formos nenurungs „gyvo“ operos atlikimo teatre, ar nenuvilios publikos?

 

Galima mąstyti įvairiai, bet pacituosiu „Don Žuano“ statytoją: „Pasaulyje, kur žmonės be atvangos naršo internete, su draugais susitinka tik facebooke, bendrauja per Twitterį, pabūti teatre tris valandas išjungus mobilųjį telefoną, kur aukščiausio meistriškumo menininkai vaidina ir dainuoja JUMS, yra didelė vertybė. Manau, vis daugiau žmonių ilgisi šio tikrumo pojūčio.“ („Kasper Holten: nesirūpinu dėl operos ateities, ji šviesi“, Bravissimo, 2011, Nr. 3-4)


„7 meno dienos“ Nr.14 (936), 2011-04-08

Versija spausdinimui

Komentarai

lMeveOmeQM, 2011-10-23 18:42

I am forever indebted to you for this infomratoin.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti