Regis, abu šie renginiai savo pavadinimais tarsi užpildė visas įmanomas trimačio (netgi keturmačio!) muzikos pasaulio dimensijas - kongreso pavadinimą „Before and after music" iškalbingai papildė „Gaidos" festivalio rengiamų šiuolaikinės muzikos dienų tema „In Between". Tos įvairios dimensijos, kurias muzikologai gvildeno semiotikų kongrese skaitytuose pranešimuose, dar kitu - garsinės materijos pavidalu - buvo tyrinėjamos ir šiuolaikinių kompozitorių, kurių naujų kompozicijų pluoštas tarsi lavina užgriuvo spalio 24 - lapkričio 8 dienomis. Du trys koncertai per vieną dieną, netradiciniai tarpdisciplininiai muzikiniai projektai, popietės-diskusijos su kompozitoriais - tai buvo įspūdinga savo apimtimi, žanrų ir stilių įvairove, programos pasiūla. Tačiau margaspalvis maratonas sugebėjo būti vientisas ir suktis apie renginio ašį - dviejų kviestinių kompozitorių Jonathano Harvey'aus ir Peterio Eötvöso kūrybą, kuri skambėjo viso festivalio metu, ja šiemetinės ISCM „Pasaulio muzikos dienos" ir prasidėjo, ir baigėsi.

Akivaizdu, kad turėjome progą susipažinti su įvairiausių pasaulio šalių dabarties kompozitorių muzika, nes programa buvo sudaryta renkantis iš daugiau nei trijų šimtų penkiasdešimties atsiųstų kūrinių, festivaliui užsakytų premjerų ar anksčiau sukurtų, Lietuvoje pirmą kartą skambėjusių šiuolaikinių kompozicijų. Kiekis įspūdingas, bet ar galime tą patį pasakyti apie turinį ir jo kokybę? Ar galime manyti, kad „Pasaulio muzikos dienos" yra taisyklingas ir teisingas dabarties muzikinės situacijos veidrodis ir barometras? Arba - ar galime įsivaizduoti, kad Vilniuje nuskambėjusioje šiuolaikinės muzikos panoramoje (juk į tai ir pretenduoja „Pasaulio muzikos dienos") išgirdome, pavyzdžiui, pasaulines simfoninės muzikos tendencijas? Jei taip, kokios jos?

Simfoninės muzikos vakarų šiame festivalyje buvo trys - spalio 24 d. festivalį atidarė simfoninės muzikos koncertas Vilniaus kongresų rūmuose, Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo P. Eötvösas. Jau kitą vakarą (spalio 25 d.) Nacionalinėje filharmonijoje, diriguojant Juozui Domarkui, griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras; tas pats kolektyvas su Robertu Šerveniku parengė ir spalio 30 d. programą.

Festivalio atidarymui P. Eötvösas dirigavo brito J. Harvey'aus „...towards a pure land" (2005), švedo Kento Olofssono „Fascia" (2002) - koncertą čarango, MIDI gitarai, orkestrui ir elektronikai, savo mokinio lietuvio Vykinto Baltako „Poussla" (2002/2006) ansambliui ir simfoniniam orkestrui bei savo paties kompoziciją „Jet Stream" (2002) trimitui ir simfoniniam orkestrui. Vis dėlto programai parinkti opusai atrodė kaip marginalūs kompozitorių ieškojimai, o įgarsintas kūrinių pavidalas vargiai atspindėjo intriguojančias jų anotacijas. Kiek parodijuotai atrodė švedų kompozitoriaus K. Olofssono kompozicija - instrumentinio koncerto žanrą imituojantis gitaristo Stefano Östersjö ir orkestro pokalbis. Čarango partija skambėjo kaip betikslės nelygaus svorio „grumtynės" su orkestru, vidurinėje padaloje įvestas elektrinės gitaros „pjaustymas" - aliuzija į sunkiojo roko stilistiką. Kūrinys, pretenduojantis į trijų dalių monociklą, tarsi liko be savo ašies, senza idee. O štai V. Baltako idėjai įgyvendinti, atrodo, būtų pakakę ir trečdalio kūrinio, ilgainiui kompozitorius pasinėrė į žaidimą technikomis ir detalėmis, pamiršdamas bendrą formą. Vakaro pabaigai P. Eötvöso koncerte trimitu solo grojo Hakanas Hardenbergeris. Teisingiau šį kūrinį būtų pavadinti koncertu ne vienam, bet keturiems trimitams ir orkestrui, nes trijuose scenos taškuose išsidėstę LVSO trimitininkai buvo anaiptol ne „geriausiu planetos trimitininku" vadinamo solisto šešėlyje, o lygiaverčiai ansamblio nariai ir tokie pat virtuozai (kažkodėl programoje apie juos nė neužsiminta...). Išklausius šią programą ir palyginus su jau kitą dieną atliktomis simfoninėmis partitūromis, įkyriai piršosi mintis, kad programas reikėjo sukeisti vietomis. Vien dirigento figūros nepakako - atidarymo ceremonijai trūko svarių muzikinių argumentų, originalių ir įdomių kūrinių. Būtent spalio 25 d. koncertą Nacionalinėje filharmonijoje pavadinčiau vienu bene ryškiausių šiųmečių „Pasaulio muzikos dienų" įvykių.

Vis dėlto paradoksalu - apie pastarąjį vakarą su LNSO ir pianistu Petru Geniušu viešuose „Pasaulio muzikos dienų" pranešimuose kalbėta kukliai. Turbūt tai nebuvo vakaras su pasaulinėmis žvaigždėmis, kas pabrėžiama kaip šių muzikos dienų pliusas. Arba tiesiog įpratome gyventi po vienu stogu su tokiu charizmatišku menininku kaip P. Geniušas (o štai apie spalio 30 d. koncertą Nacionalinėje filharmonijoje plačiai rašyta - mat jame dalyvavo „nepakartojami muzikantai iš Senegalo"). Šis „tradicinis simfoninės muzikos vakaras" reklaminėje kampanijoje nublanko prieš tą pačią dieną rengtą gurmanišką naktinį projektą. Tačiau jo turinys - jau šiuolaikine klasika tapę György Ligeti / Vytauto V. Jurgučio „Atmospheres" (1961, 2008) ir Johno Adamso „Century Rolls" (1996) bei ISCM renginiui atrinktos kompozicijos (Joji Yuasos „Cosmos Haptic V", 2003, ir Oscaro Carmonos „En dehors II", 2007) - privertė patikėti, kad ir XX-XXI a. sankirtoje simfoninis orkestras tebėra originalioms idėjoms tinkama terpė. Vytauto V. Jurgučio skoningas ir subtilus „elektroninis" prisi lietimas prie G. Ligeti klasterių leido itin taikliai įsivaizduoti, kokia „bomba" buvo sukurta savo laiku. Tuo tarpu J. Adamso fortepijoninis koncertas suintrigavo tik jau įpusėjus, manyčiau, dėl atlikimo kokybės - dėl orkestro stokojamos precizikos, suvaržytos fortepijono partijos, ir tik trečios dalies „Hail Bop" poliritmika atskleidė P. Geniušo stichiją. Vis dėlto svarbiausias vakaro taškas buvo padėtas dar pačioje koncerto pradžioje - J. Yuasos partitūra iliustravo, kad kuo modernesnių, netradiciškų XXI a. ieškojimų kontekste vadinamasis tautiškumo koloritas skamba absoliučiai netikėtai ir ypač gaiviai, kad tradicinė pentatonika ar charakteringa ritmo formulė gali būti novatoriška. Ar tik nepasiilgome tonalumo ir melodijos? Tai liudija ir spalio 30 d. Nacionalinėje filharmonijoje nuskambėjęs paskutinis opusas - Heinerio Goebbelso „Ou bien Sunyatta" (2004) su solistais iš Senegalo Sira Diabate (balsas) ir Boubakaru Diabate (kora). Greta itin iliustratyvių, kino filmų įgarsinimą ar net muzikos terapiją suponuojančių simfoninių R. Šerkšnytės („Žara", 2008) ir M. Tally („Turbuence", 2006) partitūrų ir gana chaotiškos, tarsi išsibarsčiusios ir nebaigtos airių kompozitorės G. Mulvey kompozicijos („Akanos", 2006), minėtas H. Goebbelso kūrinys su kartojama koros stygomis gnaiboma ostinatine ritmo formule ir autentišku, rapsodišku vokalo tembru, trunkantis apie dvidešimt minučių, tapo savotiška XXI a. bolero parafraze, daug įtaigesne už kitas vakaro kompozicijas.

Tad ką ypatinga išgirdome šių metų „Pasaulio muzikos dienų" orkestro muzikos koncertuose, ir ar iš gausios pasiūlos atrinkti kūriniai iš tiesų yra tie jautriausi pastarųjų metų barometrai? Kol kas sudėtinga įsivaizduoti, kokią laiko panoramą ilgainiui kurs šios kompozicijos (ir apskritai ar jos bus tarp tų, kuriančių...). Kiekvienais metais kažkas vis verčia suabejoti festivalio užsakymo misija: ar eurokiaušinienės ir tarybinių vištelių vaizdiniai iš tiesų yra tai, ko šiandien tegalime tikėtis kaip vienos iš vis išraiškingesnį portretą tarptautinėje arenoje įgyjančio „Gaidos" festivalio premjerų?

„7 meno dienos“ Nr.41 (823), 2008-11-14