Tokio pobūdžio pastatymo, išsiskiriančio šiuolaikinio kūrinio šiuolaikine interpretacija, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre iki šiol dar nebuvo. Būtent šis pastatymas įkvėpė ir jau kasmetiniu vadinamą III tarptautinį operos kritikų seminarą, kurio šių metų tema buvo „šiuolaikinė opera". Seminaras, kurį surengė LNOBT ir žurnalas „Bravissimo", vyko lapkričio 8 d., po ką tik įvykusios „Meilės ir kitų demonų" premjeros, todėl, savaime suprantama, nemažai dėmesio skirta šios operos aptarimui ir diskusijoms.

Seminare gausiai dalyvavo ir jau patyrę, ir pradedantys operos kritikai, kompozitoriai ir atlikėjai. Renginys buvo įdomus ir išsamus, nes jame išryškėjo ir muzikos kritikų, žurnalistų, ir teatro atstovų, ir pačių kūrėjų pozicijos, išprovokavusios ne vieną gyvą diskusiją ar pamąstymus ateičiai. Ar šiuolaikinės operos reikalingos žiūrovui? Kas labiausiai traukia žiūrovus į operos teatrus - ar grynojo meno, ar pramogos poreikis? Kokia yra ir kokia galėtų/turėtų būti teatrų vadovų, muzikologų, kritikų ir pagaliau pačių kūrėjų pozicija? Galiausiai kas yra toji šiuolaikinė opera? Ar jai galioja ir ar turėtų galioti tie patys, įprastai suvokiami operos žanro kanonai? Ar šiuolaikiškumas reiškia tik naujas formas ir nemelodiškumą, o gal vis dėlto melodingos temos yra „leistinos" ir svarbu ne tiek pati melodija, kiek įdomesnė jos traktuotė ir nebanalūs sprendimai?

Įvairius šiuolaikinių operų kritikų požiūrius „Meilės ir kitų demonų" kontekste apžvelgė muzikos kritikas, „Opera Magazine" vyr. redaktorius Johnas Allisonas (Didžioji Britanija), o kūrėjų pozicijas išsakė kompozitoriai Loreta Narvilaitė (pranešime „Kodėl aš nerašau operos?"), Raminta Šerkšnytė ir Marius Baranauskas (pasisakyme „Kodėl aš parašiau operą?"), taip pat girdėjome kompozitorių Onutės Narbutaitės ir Šarūno Nako pasisakymus-diskusijas, svarstymus apie kritikų ir operos sklaidos ryšį, kritikų įtaką žiūrovų parengimui šiuolaikinės operos pastatymams. Skirtingi požiūriai ir svarios nuomonės tuo pačiu klausimu atskleidė pačios operos, kaip vieno sudėtingiausių muzikos žanrų, problemiškumą. Juk opera, būdama sinkretiškiausiu menu, dažnai gimsta ne iš vientiso įkvėpimo kaip kiti muzikiniai kūriniai. Ar kompozitorius turi laikytis savo muzikinės kalbos vizijos, ar turi taikytis prie šiuolaikinės situacijos muzikos paklausos atžvilgiu?

Kalbėdamas apie šiuolaikinės operos kryptis pasaulyje, J. Allisonas pastebėjo tendenciją, kad vis dažniau muzika operose nebėra svarbiausia, kad muzika šiuolaikinėms operoms dažnai rašoma kaip filmų garso takeliai, iliustruojantys pasakojimą ir palydintys vaizdą, bet nebesantys pagrindiniu operos varikliu.

L. Narvilaitė operą apibūdino kaip kompozitoriaus meistriškumo išdavą ir trumpai apžvelgė negausią nepriklausomoje Lietuvoje pastatytų lietuviškų operų istoriją. Autorė įžvelgė tiek operos teatrų baimes imtis šiuolaikinių lietuviškų operų pastatymų, tiek pačių žiūrovų poreikį įprastoms, melodingoms, emociškai paveikioms ir suprantamoms arijoms, nes pirmiausia žiūrovų akyse opera labiau susijusi su pramoga, nei su rimtuoju menu. Tradiciniai, nacionaliniai teatrai dažnai bijo rizikuoti statydami šiuolaikines operas, į kurias žmonės nesiverš - o juk tai brangiai kainuojantis žanras. Taigi, operos žanras susieja aukštąją ir populiariąją kultūrą. Anot pranešėjos, parašyti gražią ir nebanalią melodiją yra sudėtingiausia šiuolaikinių kompozitorių užduotis ir kūrybinio meistriškumo įrodymas. Kalbant apie šiuolaikines operas, taip pat iškyla ir trukmės klausimas. Retas klausytojas šiais laikais nori ir gali praleisti daugiau kaip 3 valandas teatro salėje. Laikas kuo toliau, tuo labiau tampa pačia didžiausia vertybe, neretai pranokstančia meno, kultūros ir kitus poreikius. Taigi teatras turi ieškoti naujų formų bei dialogo ir su kūrėjais, ir su žiūrovais.

Kita vertus, negalima Lietuvos kaltinti dėmesio operai stoka. Metų pradžioje vykęs trumpametražių operų festivalis „Noa" bei greitai Klaipėdoje vyksiantis pirmasis festivalis „Opera LT" įrodo ir kūrėjų, ir atlikėjų dėmesį šiam žanrui bei skatinimą atsigręžti į lietuvišką operą.

Seminare minioperų rašymo patirtimi pasidalijo ir du jauni kompozitoriai R. Šerkšnytė ir M. Baranauskas, operos rašymo pagrindų mokęsi Aldeburghe (Didžioji Britanija) 2007 m. vykusiuose kursuose, kuriuose dalyvavo didžiulio konkurso būdu atrinkti 10 kompozitorių ir 10 scenaristų iš įvairių šalių. Abu kompozitoriai pristatė ir kursų baigiamojoje dalyje sukurtas 15 min. trukmės kamerines operas.

Paskutinė seminaro dalis buvo skirta pokalbiui su kompozitoriumi P. Eötvösu (kadangi kompozitorius tiesiogiai dalyvauti negalėjo, išvydome seminaro išvakarėse įrašytą jo pokalbį su muzikologe Veronika Janatjeva). P. Eötvöso išsakytos mintys padėjo geriau suprasti „Meilės ir kitų demonų" - šeštosios jo operos - koncepciją ir patvirtino tam tikras prielaidas, kilusias žiūrint premjerą; antai, kompozitoriaus teigimu, jo sceninėje kūryboje kur kas didesnė yra dramos, o ne operos teatro įtaka - tuo akivaizdžiai buvo galima įsitikinti žiūrint „Meilę ir kitus demonus".

„7 meno dienos“ Nr.41 (823), 2008-11-14