Tai antrasis lietuvių tautosakos puoselėtojos Gražinos Krivickienės (1908-1998), nuo 1950 m. gyvenusios ir dirbusios Jungtinėse Amerikos Valstijose, sudaryto dainų rinkinio, iliustruoto garsaus Lietuvos grafiko Viktoro Petravičiaus (1906-1989), leidimas. Pirmoji knyga buvo išleista itin sudėtingu laiku, 1948 m., Europai dar besigydant karo žaizdas, toli nuo Lietuvos, Freiburge, ir, deja, Lietuvos gyventojams buvo neprieinama. Mintis knygą išleisti dar kartą kilo mokslininkei, tautosakos tyrinėtojai Danutei Krištopaitei. Dėl jos entuziazmo ir ne vienus metus trukusio darbo knyga išvydo dienos šviesą. Antrasis knygos „Dainos. Vieux chants Lituaniens“ leidimas papildytas mokslininkės įvadiniu straipsniu ir jos sudarytu dainose vartojamų retesnių žodžių žodynėliu, taip pat dainų melodijomis ir jų paaiškinimais, kuriuos parengė etnomuzikologė Laima Burkšaitienė.

Vakaro metu tautosakos puoselėtoja D. Krištopaitė dalijosi prisiminimais apie knygos autorę G. Krivickienę, su kuria buvo itin artimos, nors pažįstamos tik iš bendravimo laiškais. Moterys susirašinėjo ketverius metus, per kuriuos G. Krivickienė išpasakojo savo gyvenimą. Galiausiai taip bendraujant gimė mintis dar kartą išleisti knygą. Rinkinio autorė domėjosi galimybėmis tai padaryti Lietuvoje, kaip ji pati sakė, jei ne dėl dainų, tai dėl unikalių dailininko V. Petravičiaus iliustracijų, kurios puikiai perteikė dainų dvasią. Deja, knyga pasirodė tik praėjus dešimčiai metų po autorės mirties. D. Krištopaitė pabrėžė, kad rengiant pakartotinį leidimą buvogriežtai laikomasi pirmojo varianto modelio, kad knyga būtų kuo mažiau nutolusi nuo savo pirmtakės.

Knygos pristatymo vakare, kurį vedė teatrologas, menotyrininkas Helmutas Šabasevičius, žodį taip pat tarė etnomuzikologė Laima Burkšaitienė bei redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė, pavadinusi renginį ne eiliniu vakaru, o savotiška jausminių gijų pyne, jausmų švente. Taip pat vakare buvo pristatytas Vytauto Ciplijausko nutapytas grafiko V. Petravičiaus portretas. Gavęs žodį, dailininkas vietoje įprasto pasisakymo sudainavo ilgą dzūkišką liaudies dainą, suteikdamas vakarui dar daugiau šilumos ir lietuviškumo dvelksmo.

Dalydamasi prisiminimais apie G. Krivickienę, D. Krištopaitė skaitė jos laiškų ir dienoraščių ištraukas, iš kurių buvo galima aiškiai įžvelgti tautinės G. Krivickienės savimonės užuomazgas ir stiprius jausmus Lietuvai. Meilę liaudies dainoms moteris paveldėjo iš savo mamos, kuri mokėjo daugybę dainų ir pati jas mielai atlikdavo. Po motinos netekties G. Krivickienei lietuviškumo samprata, kultūrinis tautos palikimas ir tautiškumas tapo dar didesnėmis vertybėmis, todėl mintis dar kartą išleisti knygą tapo svarbiu gyvenimo siekiu. Po tautosakos puoselėtojos mirties D. Krištopaitė kreipėsi į išeivijoje gyvenančias jos dukras, ir jos sutiko prisidėti prie mamos vizijos ir svajonės, dosniai paremdamos antrosios knygos leidimą, kurio ėmėsi „Krantų“ redakcija. Būtent vienos iš dukrų, Irenos Raulinaitienės, laišku, simboliškai nutiesusiu gijas tarp dabarties ir praeities - pirmojo ir antrojo knygos leidimų, ir baigėsi šis ypatingas šventiškas vakaras.

Kalbas ir visas šiltas emocijas vainikavo Vilniaus mokytojų namų liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“ (vadovaujamas Daivos Čičinskienės), atlikęs daugybę liaudies dainų iš įspūdingai išleisto naujojo rinkinio. Gaila, kad nebuvo pranešinėjami dainų pavadinimai, o muzikantai pasakydavo tik dainos numerį, esantį knygoje, bet toli gražu ne visi žmonės sausakimšoje salėje turėjo galimybę knygą pavartyti ir surasti atliekamas dainas.

Vakaro dalyviai ir svečiai džiaugėsi atgimusiu dainų rinkiniu, kurį po daugelio metų sėkmingai pavyko išleisti Lietuvoje suvienijus sudarytojų ir leidėjų pastangas, o svarbiausia - nenutolstant nuo originalaus, pirmojo knygos varianto.

„7 meno dienos“ Nr.10 (839), 2009-03-13