Pastaraisiais metais dėmesys į jo videodarbus dažniausiai krypsta būtent iš Vakarų, kur daugiausia demonstruojami šio lenkų menininko darbai, įsukantys sovietų socializmo nepatyrusį žiūrovą į postsocializmo pagirių verpetą. Čia Antrojo pasaulinio karo košmarų, Šaltojo karo propagandos ir Sovietų Sąjungos griūties reginių prisodrintai vakarietiškai vaizduotei pateikiama tai, kas iki šiol turi paklausą globalioje meno rinkoje: Holokaustas, katalikybė, su romantizmu ir fašizmu sanguliaujantis mūsų kraštų nacionalizmas. Tam tikra prasme A. Żmijewskis laiku įšoko į Vakarų link traukiantį ekspresą, kuris lyg Larso von Triero sukurtos kompanijos „Zentropa" traukinys skrodžia per istorinių katastrofų sufragmentuotą žemėlapį. A. Żmijewskio filmuose ir šio traukinio vagonuose veikėjai panašūs: žydai su konclageriuose ištatuiruotais ir iki šiol išlikusiais numeriais ant kūnų, religijoje paguodą atradusios moterys, patriotiškas jaunimas. Dar į šį fantasmagorišką traukinį A. Żmijewskis susodina išrengtus garbės sargybos karius („KR WP", 2000), vaikus su psichine negalia („Botanikos sodas / Zoologijos sodas", 1997), Parkinsono ligos kamuojamus senukus („Meilės menas", 2000) ir į Airiją emigravusius lenkus („Darbininkai ir darbininkės", 2008-2009). Šiame psichodeliškame Lenkijos postmodernybės peizaže tetrūksta seksualinių mažumų.

A. Żmijewskio menas - tai socialinių atskirčių atrakcionų parkas, gausiai ir tirštai videodarbais drebiantis tai, kas viešoje erdvėje dažnai nematoma ir todėl stumiama gilyn į socialinių traumų paraštes. Tiesa, rodydamas tai, apie ką kalbama retai, šis menininkas kuria viešą erdvę. Be matomumo iš tylos rūko išnyrantys subjektai negali tapti politiški - jie gyvena tik medicininiuose ar socialinių traumų kontekstuose, o ne politikoje. Taigi savo darbais A. Żmijewskis artikuliuoja ir politinę poziciją. Nenuostabu, jog per pastarąjį dešimtmetį provokuojančių temų pasirinkimas jam suteikė labai aukštą prabą tarptautiniuose šiuolaikinio meno vandenyse - jis paskirtas kitų metų Berlyno bienalės kuratoriumi.

Žvelgiant į A. Żmijewskio darbus kyla natūralus klausimas - ar menininkui būtina filmuoti Bachą atliekančius kurčnebylius vaikus, kad mes suvoktume, jog dainuoti įmanoma ir tuomet, kai kūnas to neleidžia? „Dainavimo pamokoje Nr. 2" (2003) Leipcigo katedroje kurčnebylių vaikų choras drauge su profesionale operos soliste atlieka Bacho kantatą. Dėl vaikų ir muzikantės sugretinimo bažnyčioje aidintis chaosas palieka gana slogų jausmą, nors vaikai atrodo įsijautę ir laimingi. Videodarbas „80064" (2004) yra dar kontroversiškesnis. Menininkas įtikina buvusį Aušvico koncentracijos stovyklos kalinį paryškinti ant dilbio ištatuiruotą numerį 80064, taip dar kartą ant odos įrašant Holokausto atmintį.

Savo darbus A. Żmijewskis vadina „taikomuoju socialiniu menu". Jis siekia kvestionuoti meno autonomiškumą ir reabilituoti meno virsmą nuskausminamąja priemone, kuri iš esmės nekeičia situacijos. A. Żmijewskio laboratorinė metodika neatsiejama nuo jo mokytojo - įtakingo menininko ir kritiko Grzegorzo Kowalskio, kurio pedagoginę kalvę perėjo ir kitos šiuolaikinio Lenkijos meno žvaigždės (tarkim, Katarzyna Kozyra ir Paweùas Althameris). G. Kowalskiui svarbu trintimi tarp privatumo ir viešumo pagrįstas menas bei menininko, kaip moderatoriaus, vaidmuo kūrybos procese.

Pastarosios strategijos problemiškumas atsiskleidžia A. Żmijewskio videodarbe „Jie" (2007, 27 min.), kuris spalio mėnesį buvo demonstruojamas Šiuolaikinio Kanados meno muziejuje Toronte („Jie" buvo sukurtas 12-ajai Dokumentai 2007 m.). Tuo pat metu muziejuje veikė ir laikina Paco Barragãno kuruota paroda „Patria o Libertad!" Apie patriotizmą, imigraciją ir populizmą". Gana mažoje erdvėje labai arti vienas kito suburti darbai (dauguma jų - videodarbai) kartais perrėkdavo vienas kitą, todėl bendras jausmas buvo panašus į čia pat demonstruojamą ispano Santiago Sierros garso instaliaciją „Europos plokštelė" (2009), kurią sudaro du įrašai. Viename skamba tuo pat metu atliekami visų 27 Europos Sąjungos valstybių nacionaliniai himnai. Kitame girdimas „išvirkščiai" grojamas ES himnas. Apie įrašų turinį neįspėtas klausytojas girdi tiesiog beprasmę kakofoniją, kuri perteikia šiandien ES krečiančių ekonominių, socialinių ir politinių problemų kratinį. Užuot klibinus šį širšių lizdą, šiandien ES valstybėse patriotizmo, imigracijos ir populizmo diskursai vis transformuojasi vienas į kitą, siūlydami skubotą nuskausminimą, dažnai nutaikytą į mažiau pageidaujamus piliečius - imigrantus, etnines ir seksualines mažumas.

A. Żmijewskio filmas neria į panašias temas. Videofilmą sudaro keturi susitikimai: apleistame sandėlyje susitinka keturios mažos (maždaug penkių žmonių) grupės - pensinio amžiaus katalikės moterys, Lenkijos žydų bendruomenės jaunimas, grupelė nacionalistinio judėjimo „Visos Lenkijos jaunimas" narių ir kelioms kairiųjų organizacijoms priklausantis jaunimas, tarp kurių yra socialistų, darbininkų ir lytiniu švietimu užsiimančios iniciatyvos atstovų. Per pirmąjį susitikimą kiekvienai grupei ant maždaug žmogaus dydžio popieriaus lapo tenka sukurti naują nacionalinę Lenkijos vėliavą.
       
Katalikės moterys nupiešia didelę katalikų bažnyčią. Žydai - Lenkijos žemėlapį su hebrajiškai užrašytu žodžiu „Lenkija" per vidurį. Dešinieji radikalai nupiešia Lenkijos vėliavos spalvų kaspinu apjuostą kalaviją. Kairieji, kurie vieninteliai neturi aiškaus juos vienijančio vizualaus simbolio, ryškiame tamsiai raudoname fone vaivorykštės spalvomis užrašo žodį „Laisvė". Tuomet pasirodo A. Żmijewskis ir paskelbia žaidimo taisykles: „Jei jaučiate, jog jums kas nors nepatinka, galite tai pakeisti. Galite redaguoti, perrašyti, užpiešti, sunaikinti ar ką nors pridėti."

Per mažiau nei pusvalandį ši atskiroms grupėms artima nacionalinė ikonografija pamažu virsta tualeto sieną primenančia keverzone. Nacionalistai šalia hebrajiškai užrašyto žodžio „Lenkija" užrašo tą patį, tik lenkiškai („Neturiu omeny, kad Lenkija turi priklausyti lenkams, bet prioritetai turi būti aiškūs", - pakomentuoja savo estetinį sprendimą vienas iš patriotų). Kairiųjų „Laisvę" dešinieji užtapo baltais dažais ir didelėmis raidėmis užrašo „Dievas. Garbė. Tėvynė". Šalia šių lozungų žydų jaunimas prideda lentelę su žodžiu „Pogromai".

Pamažu kairiųjų vėliava tampa ant rėmo pritvirtintu popieriaus lapu su žiojinčia didele skyle, o nacionalistų tautiškumo ikona yra tiesiog nebeįskaitoma terlionė su svastikomis, Dovydo žvaigžde, pentagrama, vaivorykšte, sukryžiuotu kūju ir pjautuvu bei paskubom užteptais įvairiausiais šūkiais. Galiausiai kairieji ir žydų jaunimas išmeta per langą dešiniųjų simbolį ir rėmą, ant kurio jis buvo pritvirtintas. Patyrę netektį, dešinieji baltais dažais pakoreguoja ant katalikių moterų nupieštos bažnyčios, kuri iki šiol beveik išvengė intervencijos, atsiradusias dėmes. Prie nupiešto altoriaus jie pastato kelis putplasčio gabalus, ant kurių išmigruoja jų simboliai - kalavijas ir šūkis „Didžioji katalikiška Lenkija". Čia pat atsiradusi kairiųjų aktyvistų atstovė aukštakulniais sutrypia putplastį ir demonstratyviai pareiškia, jog ji nenori gyventi didžiojoje katalikiškoje Lenkijoje.

Paskutinis - ketvirtasis - susitikimas pereina nuo simbolių prie eksperimento dalyvių kūnų. Katalikės moterys, iki šiol daugiausia ramiai stebėjusios įvykius iš šalies , staiga suvokia, kad jas žeidžia kairiųjų dėvimi raudoni marškinėliai su ant jų esančiu žodžiu „Laisvė" (po pirmojo susitikimo visoms grupelėms buvo įteikti marškinėliai su jų nupiešta simbolika). Imamasi žirklių.Dešinieji dar mėgina pagaminti naują simbolį su kardu, bet žydų jaunimas jį greitai padega, o išsiplėtusi liepsna sukelia nedidelį gaisrą. Paskutiniuose kadruose matyti dūmuose skendinti patalpa su išmėtytais dažų balionėliais, ištepliotomis grindimis ir tuščiu rėmu.

Filmo turinys tirštas, o forma - dokumentiška. Visi keturi susitikimai nufilmuoti rankine kamera, kuri dar labiau fragmentuoja sandėlyje besirutuliojančių įvykių dinamiką. „Jie" neturi užkadrinio pasakotojo, kuris paaiškintų šių eklektiškų dirbtuvių eigą. Kartais A. Żmijevskio laboratorijos dalyviai tiesiai į kamerą paaiškina savo veiksmus, bet iš esmės po patalpą drauge su eksperimento dalyviais judančios kameros tiesiog stebi vienoje gana ankštoje erdvėje susidūrusias skirtingas ideologijas remiančias grupes. Šių grupių bendravimas nedegraduoja į asmeniškus užgauliojimus. Tik viena katalikė moteris paklausia vaivorykštę suklijavusio kairiųjų atstovo, ar jis ne homoseksualas. „O jūs homoseksuali?" - klausimu atsako jis.

Nors fizinės agresijos užuominų filme nėra, lieka neaišku, ar jos nebūta už kadro. Vienintelis simbolis, kuris išvengia didesnės intervencijos, yra žydų bendruomenės jaunimo nupiešta vėliava. Holokaustas išlieka šešėliniu tabu, kuris tiesiog paliekamas vegetacijai, o gal ir užmarščiai.

Turint omeny ankstesnį A. Żmijewskio dėmesį žydų ir lenkų savitarpio klausimui ir demonstratyvų šių grupių supriešinimą, „Jie" žymi pokytį menininko strategijoje, kai pateikiamas nebe užbaigtas naratyvas, o koliažas, kurį dekonstruodami ir vėl iš naujo klijuodami sukuriame savo prasmę. Tokia strategija akivaizdi naujausiame A. Żmijewskio videodarbe „Demokratijos" (2009). Čia matome besikeičiančius įvairių demonstracijų vaizdus: patriotizmas susipina su sporto azartu, o fašizmas - su už teisę į abortą protestuojančiomis lenkų moterimis. „Demokratijos" nėra menininko režisuojama laboratorija, kuriama uždaroje patalpoje. Jo kamera iškeliauja į viešą erdvę, taip mėginant paryškinti menininko, kaip stebėtojo, vaidmenį.

„Jie" gali būti paskutinė A. Żmijewskio „filosofinė laboratorija" (taip parodoje Toronte pristatytas šis darbas), kur susiduria skirtingi kūnai, gatvėje dažniausiai atskiriami barikadomis. Čia galima prisiminti eitynes „Už lygybę" 2010 m. Vilniuje, kai solidarumo ir tolerancijos šūkiai aidėjo vienoje barikadų pusėje, o tautiškumo - kitoje.

Skirtingų kūnų apgyvendinimastoje pačioje erdvėje ir jiems suteikiamas tas pats atskaitos taškas tautinę simboliką paverčia kūrybos procesu. „Visos Lenkijos jaunimas" tiesiog perpiešia Lenkijos karūnavimo simboliu laikomą kardą. Tą patį, nutapydamos bažnyčią, padaro ir katalikės moterys. Abiejų grupių simboliai - jau esantys, tereikia nupūsti istorines dulkes. Žydų bendruomenės jaunimui ir susijungusioms įvairioms kairiųjų politinių pažiūrų grupelėms tenka sudėtingesnė užduotis, nes vieni šiuolaikinės Lenkijos žemėlapyje yra tiesiog traumas menantis vakuumas, o kiti iki šiol bando įsisprausti į šį žemėlapį. Būtent pastarajai grupei tenka kurti bendruomeninę simboliką neturint aiškaus juos vienijančio bendro vardiklio, nes jie mažiausiai homogeniški. Įdomu ir tai, jog tarp kairiųjų, kaip ir tarp žydų jaunimo, nėra aiškaus lyderio - jų kūrybinė intervencija yra horizontali, čia susiduria seksualumas, klasės klausimai ir įvairios feminizmo bangos.

„Jie" nėra Nicolaso Bourriaudo „ryšių estetika" paremtas darbas, nes A. Żmijewskis vienintelis iš sandėlio išeina su medžiaga filmui, kuris daugiau atskleidžia nesuderinamumus, konfliktus ir atskirtis, o ne kolektyviai sukurtą produktą. „Jie" sukyla prieš konsensusu paremtą viešos erdvės idėją. Politika čia, kaip ir Jacquesui Ranciêre'ui, yra aritmetika: anksčiau klaidingai suskaičiuotų, neįtrauktų ar padaugintų bendruomenės dalių nuolatinis perskaičiavimas. „Jie" prideda, atima, dalina ir daugina savo politines pažiūras ir simboliką. Stipriausia filmu siunčiama žinia ta, kad tautiškumas, kaip jungtis, nekuriamas politinėse institucijose ar organizacijose. Pirmoko ar grafitų paišytojo kuprinės turinį primenantys įrankiai, kuriuos A. Żmijewskis duoda savo filosofinės laboratorijos subjektams, tautiškumą ir jo simbolius paverčia kūrybos procesu, kuriame nėra mokytojo ar trafaretų. Svarbiausia, kad A. Żmijewskio eksperimentas nesiekia sukurti vieną bendrą kolektyvinį produktą. Nes kai jis tėra vienas, - kaip „Zentropos" traukinys - jo turinys primena košmarišką sapną, iš kurio neįmanoma pabusti. 

„7 meno dienos“ Nr.40 (962), 2011-11-11