Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TARP DISCIPLINŲ

Nida: smėlis, vanduo ir...


Tarptautinis fotomenininkų seminaras


Agnė Narušytė

Share |
Gintautas Trimakas. „13 išėjimų prie jūros”. 1988 m.
Net ir Thomas Mannas, 1931 m. gruodžio 1 d. pasakodamas apie Kuršių neriją „Rotary“ klube, pasijuto negalįs „perteikti savito tos žemės primityvumo ir žavesio“.

Jis bandė išsisukinėti lygindamas „tą žemę“ tai su Viduržemio jūros pakrante, tai su Šiaurės Afrika, tai su Sachara. Paskui kopų vaizdą nupiešė šitaip: „Įspūdis gaivalingas ir kone slogus, – ne tiek tada, kai esi viršuje ir matai abi jūras, kiek uždarose daubose. Niekur nė takelio, tik smėlis, smėlis ir dangus.“ Dar paminėjo, kad žemė „papuošta vėjo nubrėžtomis dailiausiomis bangų linijomis“. Apie jūrą irgi tegalėjo pasakyti, kad „jos veidas kas dieną vis kitas“, o jos „mūša įstabiai didinga“ – abstrakcijos, kurias žino visi. Iš tikrųjų, jei mėginsi papasakoti apie tai, kaip stovėdama tarp smėlio ir dangaus žiūrėjai į padidėjusį mėnulį, žodžiai pasiduos, juos užkimš vėjas, paklaidins rūkas, nuoš bangos. Liks banalybės. Žodinės atvirutės. Geriau ten būti be žodžių.


Bet ten gali būti fotografija. Šiemet Nidoje Lietuvos fotografai susirinko jau 34-ą kartą. Per tą laiką čia daug prifotografuota ir 2007 m. išleistoje knygoje „Sukurta Nidoje“ tilpo tik maža viso to dalis. Nemanau, kad ši vieta pasirinkta atsitiktinai ar tik „dėl grožio“. Fotografiją čia traukia tos pačios Thomo Manno aprašytos substancijos – smėlis ir vanduo. Nes tai – šviesos drobė, ant kurios dar nepripiešta daiktų. Kad galėtų iš tikrųjų „rašyti šviesa“, modernistas Laszlo Moholy-Nagy konstruodavo šviesos moduliatorius – kinetines skulptūras iš metalo ir plastiko, medžiagų, skirtingai atspindinčių, sugeriančių, laužiančių šviesą. Moduliatorius judėdamas gaudydavo šviesą tiesiai ant fotopopieriaus, be jokio fotoaparato. Nidos kopos, kurias kasdien perlipdo vėjas, ir du vis kitaip susišiaušę vandens plotai iš kairės ir iš dešinės tikriausiai patiktų Moholy-Nagy kaip didžiuliai šviesos moduliatoriai. Bet tai – tik forma, tik paviršius. Smėlyje yra dar kai kas.

Neprisimenu, kur perskaičiau šią Kahlilio Jibrano mintį: „Tu ir pasaulis, kuriame gyveni, yra tik smiltelės begaliniame begalinės jūros krante.“ Tarsi jis būtų kalbėjęs nuo Parnidžio kopos, kur vėl įbestas saulės laikrodis. Smėlis ir visai konkrečiai rodo laiką nutekėdamas iki paskutinės smiltelės smėlio laikrodžiuose. Todėl smėlio platybės labai tinka fotografijai: „Du pirminiai kopų elementai – smėlis ir šviesa – nuolat kinta, – apie Edwardo Westono nufotografuotas kopas rašo Grahamas Clarke’as, – bet fotografija iš to kontinuumo užfiksuoja akimirką ir iškelia ją kaip laiko ir erdvės vienovės fragmentą be jokių nuorodų (žiūrint paviršutiniškai) į socialumą ir politiką.“ Jis būtų galėjęs tai pasakyti ir apie gausybę Jono Kalvelio ar Kazimiero Mizgirio vaizdų, kuriuose matome vis kitaip sujauktas kopas, vis kitą jų faktūrą. Smėlio ir šviesos erdvėje išryškėjantis laikas paveikia ir kitas Nidoje sukurtas fotografijas, nors jų objektas – ne kopos. Čia viskas aprašinėta kosmoso begalybės, būties, pradžių pradžios hieroglifais. Todėl Alvydo Lukio prie jūros rasti lentgaliai ar Virgilijaus Šontos dangų laužiantys stiklai gali tapti kažko nenusakomai didesnio ženklais. Todėl Antano Sutkaus fotografijoje per baltą smėlio tuštumą prieš vėją žygiuojantis Jeanas-Paulis Sartre’as tapo egzistencialistiniu simboliu: kovos su gamta ir „su savimi“ (jis vis dėlto žengia per savo šešėlį). Anot Sutkaus, tai – „žmogus horizonte, einantis iš niekur į niekur. Būtis ir nebūtis. Visiška žmogaus laisvė.“ Kaip tik iš šios fotografijos Sartre’ą pasiskolino Roseline Granet, išliejusi jo figūrą iš bronzos (dabar ji stovi Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje). Kasdienybė, šiapusybė, visi rūpesčiai, viskas nutyla fotografijai persikėlus į Kuršių neriją. Kopose lieka kažkokia „grynoji“ būtis?

Tik tada, jei pasiduosi vėjui. Jei ne, paaiškės, kad ir ši vieta turi pakankamai socialumo ir politikos, kuriuos neigia kopų, švytinčių daiktų ir smėlio nušlifuotų kūnų fotografijos. Apie tai primena kinas, pavyzdžiui, trys filmai, išryškinantys tris skirtingus Nidos, kaip antropologiškai reikšmingos vietos, aspektus. Pirmiausia (bet ne chronologiškai), Algimanto Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983). Moters, kuri neturi vardo, vyras nuskęsta žvejodamas, jos namą nusineša jūra. Ji keliauja per smėlynus pas ją labai intensyviai guodusį vyriškį, nežinodama, ar ras, ar pamatys jo trobą. „Gal jau pravažiavom?“ – sako ji (cituoju iš atminties), nes nėra jokių kelio ženklų, konkrečių vietų neįmanoma atpažinti, viskas nuolat keičiasi, vėjas viską sujaukia, smėlis juda, slankioja, nusineša, užpusto ištisus kaimus, jie ten ir liko palaidoti, užkonservuoti kaip kokioje Pompėjoje. Nors žinau tik apie kelis tokius kaimus, pažymėtus „mirusių kopų“ žemėlapyje, įsivaizduoju visą Kuršių neriją kaip smėlinį smauglį, kurio pilve lėtai virškinami laiko sluoksniais sugulę žmonių gyvenimai. Smėlis sutrina pastovumo iliuziją, jo negyvoje amžinybėje siautėja būties laikinumas. Ir nors, kaip rašė Saulius Macaitis, filmas „artėja prie sakmės, alegorijos, filosofinės parabolės“, čia gyvenusių žmonių tikrovė tampa apčiuopiama – vėjas yra grėsmės garsas, jo sukurtos smėlio skulptūros yra paminklai mirusiesiems. Per vėjo stūgavimus vis dar girdisi Kahlilio Jibrano balsas, tik kiek kitaip: „Tu ir pasaulis, kuriame gyveni, yra tik sekundės begaliniame begalinio smėlio krante.“

O toliau – politika. Tiesa, pirmieji Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filmo „Jausmai“ kadrai – po žoles ropinėjantys vabaliukai ir samanose prigulusi šviesiaplaukė – iškart primena Rimanto Dichavičiaus ir Vitalijaus Butyrino fotografijose ant smėlio besivartančias nuogales (pagaliau ir filmo sukūrimo metai – 1968-ieji – yra tas laikas, kai fotografijoje klesti tokia estetika). Bet idilę suardo virš jos rikiuote skrendantys kariniai lėktuvai. Kuršių nerija šiame filme yra riba. Vienoje pusėje, už marių, įsitvirtina sovietai, piktai kalbantys apie kažkokį abstraktų socialinį gėrį, grasinantys mirtimi, atimantys žemę ir gyvulius. Net keista, kad tuomet buvo galima taip atvirai rodyti sovietinio režimo prievartą. Kitoje pusėje – jūra ir kelias į laisvę, kur ir išplaukia filmo herojai, tiesa, valtele tos laisvės nepasiekę. Šis filmas sukuria galbūt nenumatytą kontekstą Gintauto Trimako fotografijų ciklui „13 išėjimų prie jūros“ (nes vis galvoju apie fotografiją) – nors Trimakas, regis, paprasčiausiai registruoja visus lentinius takelius į paplūdimį ir už kopos keteros vis kitaip atsiveriantį tą patį jūros vaizdą, tai nėra nekaltas peizažas. Jūros horizonto užbrėžta nežinomybė praeityje buvo kito, tik įsivaizduojamo pasaulio – utopijos – erdvė. Išėjimai į ją vedė į niekur, kelias baigėsi šiapusiniame krante, bet mintyse driekėsi ir anapus. Dabar Trimakas apgręžia kamerą ir fotografuoja miško vaizdą, matomą grįžtant nuo jūros – išeiti galima ir į šiapus.

Tačiau susiaurinus akiratį (o gyvenimas Sovietų Sąjungoje to reikalavo), Kuršių nerija buvo jau ne riba, o laisvės erdvė. Tiesa, daugumai žmonių – uždraustos laisvės. Į šią pasienio zoną buvo beveik neįmanoma patekti. Reikėdavo specialių leidimų ir todėl, pavyzdžiui, man Nida vaikystėje buvo tokia pat nežinoma, kaip ir už jūros horizonto esanti Švedija. Apie tai priminė Algirdo Aramino 1971 m. sukurtas filmas „Maža išpažintis“ – ten Nidai skirtas tik neilgas epizodas, prasidedantis tą akimirką, kai mergina šūkteli Vytauto Kernagio herojui: „Benai, plaukiam į Nidą“. Dabar, kai kiekvieną žingsnį į smėlynus seka ginkluoti gamtos ekologinio rezervato sargai, o Parnidžio kopą jau baigia padengti šiurkšti žolė, net šiurpu žiūrėti, kaip filme jos šlaitu žemyn čiuožia nuo visų mokyklinių „negalima“ pasprukęs jaunimas. Kažin kiek kopų aukštį sumažino lietuvių kinas, naudojęs šią erdvę kaip filmavimo aikštelę? O visur beveik be priežiūros bastęsi fotografai? Kad neardytum peizažo, reikia sustoti, ką ir padarė Jurgita Remeikytė, galerijos „Taškas“ akcijoje į orą paleidusi iš juostų dėžučių padarytas kamerytes – kad jos užfiksuotų ne vaizdą, o skrydžio virš sudegusio miško pojūtį. „Tu ir pasaulis, kuriame gyveni, yra tik žvilgsnio šukės begaliniame begalinės šviesos krante,“ – girdžiu, kaip vėl pamokslauja nuo pažemėjusios Parnidžio kopos Kahlilis Jibranas.

Kiekvieną kartą nuvažiavusi į seminarą prisiklausau senbuvių istorijų apie tai, kaip jiems pavykdavo (ar nepavykdavo) patekti į uždraustas zonas anais laikais (būtų įdomu tas istorijas užrašyti). Tai žinant, nė kiek nekeista, kad minėtoje Sartre’o fotografijoje pastebėtą antrą šešėlį kai kurie interpretatoriai priskirdavo KGB, kurios agentas turėdavo visur lydėti filosofą. Kaip paaiškėjo atspausdinus visą kadrą, tai buvo ne agentas, o garsioji filosofė Simone de Beauvoir. Ją Sutkus nupjaudavo tam, kad žmogaus kovos su gamta dramos neišblaškytų kasdienybė. Kad herojus būtų patraukliai stiprus, jis turėjo būti vienišas. Tuo tarpu aplinkiniai kadrai rodo, jog Sartre’as visur vaikščiojo apsuptas žmonių. Sutkaus liudijimu, jis net nepastebėjo, kad yra fotografuojamas. Todėl ši, kaip ir kitos kopų fotografijos, dabar gali priminti ne tiek būties laikinumą, kiek fotografijos galią. „Fotoaparatas yra lyg leidimas“, – sakė Diane Arbus – jai tai buvo leidimas landžioti po kitų, keistų ir svetimų žmonių gyvenimus. Sovietinėje sistemoje fotoaparatas buvo leidimas patirti šiek tiek laisvės, kurios iliuziją kūrė beribis, nesuvaldomo vėjo pustomas smėlis ir ta horizonto riba, už kurios nežinia kas bus.

Fotografai ir kinematografininkai čia yra tokie pat ateiviai kaip ir Thomas Mannas, gražiausioje Nidos vietoje pasistatęs vasarnamį – kad pro savo kabineto langą visada galėtų matyti tarsi itališką marių įlanką. Tame vasarnamyje įrengtame muziejuje mano dėmesį patraukė du dalykai: fotografija, kurioje užfiksuota, kaip rašytojas su šeima atvažiuoja į miestelį, ir žurnalisto iš Lietuvos pasakojimas apie susitikimą su pasaulio garsenybe. Karietoje sėdintis Mannas aiškiai fotografuojasi, o už jo – entuziastinga vietinių gyventojų minia, irgi pasitempusi priešais fotoaparatą, nes rašytojo atvykimas – nepaprastas įvykis. „Žmonės čia negražūs, bet labai malonūs. Jų bruožuose matyti ryškių slaviškų priemaišų, skruostikauliai išsišovę, akys žydros ir pavandenijusios,“ – šitaip apie jam svetimus kuršius atsiliepė Nobelio premijos laureatas. Jis čia tik paspruko nuo reikalų, nuo civilizacijos, šis gyvenimas jam nerūpi. Todėl jis ir nežino, kad jam čia vasarojant Lietuvoje mirė tautos poetas Maironis – tuo straipsnyje apie rašytoją ir vokiečių okupuotą Nidą naiviai stebisi lietuvių žurnalistas. Mannas žvelgia į smėlio juostą, nutiestą tarp vandens ir dangaus, ir negali papasakoti nieko naujo, nes jis mato tik tai, ką mato visi: paviršių – nei mirties, nei ribos tarp nesusitinkančių pasaulių, nei politinės laisvės ilgesio ši vieta jam nereiškė. Kai matai tik didingą peizažą, belieka nutilti.

Arba gaudyti varnas. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. O sugavus – valgyti, nes taip galima paįvairinti Nidoje nusibostančią žuvies dietą. Tai ir padarė Jurgita Remeikytė su Irma Stanaityte, videokamera dokumentuodamos procesą. „Tai tikras Nidos vaizdas“, – atskamba patvirtinimas iš devyniolikto amžiaus. Eidama iš Nidos meno kolonijos, kur šis darbas buvo pirmą kartą parodytas, visur mačiau tik varnas. Dabar jau į jas žiūrėjau kiek kitaip...

Kahlilis Jibranas čia irgi nebeturi ką pasakyti.





„7 meno dienos“ Nr.33 (955), 2011-09-23

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

BaaEfovXSjxjGjW, 2012-08-14 15:45

photography sessions. I love the way the bnnaer adds fun as a photo prop for this beautiful couple. C'na Photography Session Click on the Tai & TY Get Engaged video play button in the black

Lucky, 2012-05-02 14:20

Lengvai jie įsileidžia į savo ratą. Tik reikia būt to vertam. Jei turi pašaukimą ir kuri, ne kad Kažkam patiktų, o Tau, tai ateis laikas kada būsi įvertintas. (Tokiu atveju tai atsitinka labai greitai ;) .) Tik kad ir ką bedarytum kai kurie žmonės tavęs ir to, ką darai nemėgs, tai neišvengiama.

hm, 2011-11-02 23:38

liudna ir tiek.

yra , 2011-09-29 12:13

ir idomesniu fotkiu, sukurtu siemet Nidos kolonijoje ir ten eksponuojamas atviruciu pavidalu, bet ak kaip baisu isileisti naujas pavardes i uzdara fotografu pasauli, ania?

kuku, 2011-09-29 12:08

jie visi akademijoje dirba, reikia vienas kita pagirti, ivaizdi palaikyti

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti