Konferencijos organizatoriai (dr. Martynas Petrikas ir prof. dr. Jurgita Staniškytė) maloniai šių žodžių autoriui suteikė galimybę stebėti konferenciją, tad būtų tiesiog neetiška bandyti perdėm kritiškai atspindėti ir vertinti tikrai labai turiningą renginį ir jo pranešimuose išsakytas mintis. Tačiau, neužsibrėžiant neįmanomo tikslo perteikti visų konferencijos pranešimų turinio, vis dėlto bus leista sau išdėstyti kai kuriuos samprotavimus, atsiradusius, besiklausant pranešėjų minčių.

Įspūdis toks, kad Lietuvoje formuojasi nauja teatro teoretikų karta, išpažįstanti labiau semiotinius, o ne mums įprastus menotyrinius, teatro meno reiškinių analizės principus. Ta proga galima prisiminti XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Estijoje, Tartu universitete susiformavusią filosofų J.Lotmano ir A. Losevo semiotinės analizės metodologiją, kur meninės kūrybos apraiškos buvo analizuojamos, remiantis objektyviais (statistiniai arba matematiniais) parametrais.

Minėtoje VDU konferencijoje buvo matoma, kad beveik visų pranešėjų teorinį azartą mažiausiai masino vertybiniai teatro meno aspektai. Spektaklių pavyzdžiai čia buvo minimi, neskirstant jų į „genialius”, sėkmingus arba kūrybines nesėkmes. Eimunto Nekrošiaus „Giesmių giesmė“, Rimo Tumino ir Sauliaus Šaltenio  „Lituanica”, Herkaus Kunčiaus – Alberto Vidžiūno „Matas”, ir daugelis kitų – visi jie gulė greta ant to paties pranešėjų semiotinės analizės stalo.

Vienas ypač charakteringų pavyzdžių buvo VDU doktorantės Astos Valiukaitės pranešimas apie biblinius įvaizdžius postsovietiniame Lietuvos teatre. Pasisėmusi teologijos žinių užsienyje, jauna menotyrininkė išskyrė tris Šventojo Rašto siužetų apraiškas: imitacija (biblinės Sandoros įvaizdis E. Nekrošiaus spektaklyje „Giesmių giesmė“), transformacija (kelionės į Pažadėtąją žemę siužeto perdirbinys R. Tumino spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“) ir biblinio siužeto apie Abraomą ir Izaoką variacija Oskaro Koršunovo spektaklyje „P.S. byla OK”. LMTA doktorantė Gabrielė Labanauskaitė išnagrinėjo Valentino Masalskio vaidmenį jo paties režisuotame ir suvaidintame spektaklyje pagal Tankredo Dorsto pjesę „Aš, Fojerbachas“ (NDT, 2006 m.). Analizė vykdoma, remiantis konkrečiais parametrais: ką personažas sako, ką dėvi, koks jo statusas, šeiminė padėtis, kaip jis bendrauja su kitais personažais, jo charakteris, profesinė kompetencija ir t. t. – viskas surašyta į lentelę ir detalizuota (įdomu, kiek tai atrodo vertinga pačiam vaidmens kūrėjui). Kaip semiotinės analizės kvintesencija atrodo Gretos Klimavičiūtės-Minkštimienės studija „Kultūros ženklai aktoriaus ir teatro suvokėjo santykyje“, kuri buvo pristatyta kaip bandymas apžvelgti „ryšio, kuriamo tarp aktoriaus ir žiūrovo spektaklio metu, raiškos formas“. Pranešimas buvo iliustruojamas įvairiomis vektorinėmis ir struktūrinėmis schemomis, buvo apeliuojama į nedidelei specialistų grupei žinomus šios srities tyrinėtojus užsienyje – Marshall’ą Sahlinsą (garsų JAV antropologą, daug lietuvių teatrui nuveikusio Bernardo Sahlinso brolį), Cliffordą Geertzą ir Ervingą Goffmaną.

Panašią į semiotinę analizę tokio statistiškai ir matematiškai sunkiai apibrėžiamo reiškinio, kaip „Keistuolių teatras“ pateikė teatrologė iš Klaipėdos, žurnalo „Lietuvos scena“ redaktorė sudarytoja Jūratė Grigaitienė. Jos išvardyti (perdėm formaliai, galbūt dėl laiko stokos) „Keistuolių” veiklos ir meninės kūrybos parametrai (vaidybos „atsiribojimas“, „ketvirtos sienos“ nebuvimas, bendravimas su žiūrovais, muzikalumas, improvizacija, ženklų teatro elementai ir t. t.) negalėjo neatkreipti dėmesio ir į kai kurias tokio vardijimo spragas. Paminėdama „Keistuolių teatrą“ kaip pirmą ir vienintelį „kooperatyvinį“ teatrą, J.Grigaitienė nepažymi to fakto, kad tai – komercinis teatras vaikams, vienintelis toks Lietuvoje, veikiantis jau du dešimtmečius ir, paradoksaliai, – teikiantis žiūrovams kokybišką meninį „produktą“. Taip pat pamiršta paminėti, kad „Keistuoliai“ pradėjo nuo visai nevaikiško ir nepramoginio Adomo Mickevičiaus „Konrado Valenrodo”, ir tik su vaikišku spektakliu Donaldo Biseto „Aukštyn kojomis“ prasidėjo sėkminga ligšiolinė jų veikla. Taip pat šia proga pravartu pažymėti, kad „Keistuolių teatro“ teatras-laboratorija „Atviras ratas“ vargu ar būtų iš lokalaus psichoterapinio-pedagoginio eksperimento išvirtęs į viešą sceninį reiškinį, jeigu jo nebūtų laiku pastebėjusi ir akcentavusi teatrinė žiniasklaida.

Kadangi konferencija buvo skirta atminties ir tapatybės paieškų temoms, tai šia prasme ypač išsiskyrė VDU doktorantės Linos Klusaitės pranešimas apie postkolonijinės sąmonės ženklus Lietuvos teatre. Pranešėja teigė, kad „Lietuvos teatras sovietinės kolonizacijos periodu išgyveno apogėjų“ ir kad šiuolaikiniame mūsų teatre „postkolonializmas eina išvien su postmodernizmu“. Kaip svarų autoritetą autorė mini filosofą ir poetą Vytautą Rubavičių, o kaip pavyzdžius ir argumentus – jo išsakytas mintis apie Just. Marcinkevičiaus draminę trilogiją, esą charakteringą pavyzdį, kaip kolonizatoriai sėkmingai pritaikė tautinius mitus savo reikmėms. Čia derėtų pastebėti, kad minėti V. Rubavičiaus pasisakymai vis dėlto labiau charakterizuoja jį patį, o ne tuos reiškinius, kuriuos jis, atseit, mini. Taip pat ir naudotas terminas „kolonijinis” minėtame kontekste yra, švelniai tariant, netikslus. Gerokai tikslesnis ir labiau vietoje būtų minėtos svetimos įtakos įvardijimas, kaip „proletarinė-hegemoninė“, nes kolonizavimas vis dėlto yra svetimos civilizacijos vertybių prievartinis primetimas kitoms kultūroms. Proletarinį internacionalizmą įvardyti kaip civilizaciją niekaip neįmanoma, o pranešėja, nedarydama jokios prasminės takoskyros tarp sovietinio ir postsovietinio Lietuvos teatro, lyg tai operuoja proletarinėmis kategorijomis. Lieka tik stebėtis, kokiais būdais tai sugebėta paveldėti.

Su išlygomis semiotinio pobūdžio tyrimams galima būtų priskirti ir VDU Menų fakulteto dekanės, buvusios Kauno dramos teatro direktorės, doc. Inos Pukelutės pranešimą apie statistinį tyrimą „Lietuvos dramos teatrų sistemos efektyvumo tyrimas ir modernizavimo gairės“, padarytą drauge su Audronio Liugos Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centru bei Kultūros ministerija. Tyrimas apima 2007–2009 m. valstybinių Lietuvos dramos teatrų finansavimo statistiką, ir daroma dėsninga išvada, kad šis labai svarbus Lietuvos kultūros segmentas yra finansuojamas neefektingai, nesistemingai, nesiremiant objektyviais teatrų veiklos kriterijais. Beje, ir pats tyrimas neatsižvelgia į tokius svarbius parametrus, kaip valstybiniuose dramos teatruose „gaminamo“ meno kokybė. Tačiau tyrimo vykdytoja ir pranešėja I. Pukelytė atskirai pabrėžė, kad analizuojant sąmoningai nepaisyta kokybinių parametrų, todėl ir jokiems panašiems priekaištams nebelieka vietos, tenka tik apgailestauti.

Gyvai ir spalvingai konferencijos temą savaip išplėtojo VDU docentas dr. Edgaras Klivis („Sovietinio režimo reprezentacijos šiuolaikiniame Lietuvos teatre“). Jis naudojosi teorijomis apie teatrą, kaip atminties formą, teatrines energijas istorijos rekonstrukcijose ir teatro „pasipriešinimą destruktyvioms istorijos jėgoms” (Jörn Rüsen, Freddie Rokem). Jo pavyzdžiai – „Grūto“ parkas, taip pat Rūtos Vanagaitės ir Jono Vaitkaus „Bunkeris“, Alg. Landsbergio „Penki stulpai turgaus aikštėje“ (rež. Vytautas Balsys, 1989 m.), Mariaus Ivaškevičiaus „Malyš“ (2002 m.), taip pat Herkaus Kunčiaus „Matas“ (anot pranešėjo, pastarasis pavyzdys – charakteringiausias, bet anaiptol ne geriausias). Vienas iš konferencijos organizatorių, dr. Martynas Petrikas iš VDU Teatrologijos katedros, savo pranešimą apie istorinės atminties subjektyvumo žavesį ir galią papuošė citatomis iš Fridiricho Niezches traktato „Istorijos žala ir nauda gyvenimui“, kur jis skirsto istorinę atmintį į monumentalią, antikvarinę ir kritišką. Pranešėjas vokiečių filosofo kategorija pritaikė spektakliams M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras” (rež. Rimas Tuminas), H. Kunčiaus „Kipras, Fiodoras ir kiti” (rež. Gytis Padegimas” ir Petro Vaičiūno „Patriotai” (rež. Jonas Vaitkus).

Esminį konferencijos temos ir istorinės atminties apraiškų problemos klausimą savo pranešime „Pertrūkis ar pasikartojimas? Postmoderni reprezentacija ir modernaus kanono likimas Lietuvos teatre“ nagrinėjo konferencijos organizatorė, VDU Menų fakulteto Teatrologijos katedros vedėja prof. dr. Jurgita Staniškytė. Jos pranešimo turinio tikrai nėra galimybės ir prasmės perpasakoti keliais žodžiais, tačiau keli postulatai ypač įstrigo šio atpasakojimo autoriui – tai apibūdinimas, kad pagrindinis Lietuvos teatro postmoderniškumo bruožas yra jo daugybingumas, daugiasluosniškumas, liūdesys dėl prarastos vienovės. Todėl tokie monofoniniai kūriniai, kaip H.Kunčiaus „istorinės” pjesės, pranešėjos manymu, nevykdo istorinės atminties įprasminimo per teatro meną funkcijos.

Panašia kryptimi, bet kitais aspektais konferencijos temą plėtojo dr. Ramunė Balevičiūtė, LMTA lektorė ir Šarūnė Trinkūnaitė („Rimo Tumino atminties teatro formos“) ir dr. Šarūnė Trinkūnaitė, LMTA docentė („Trys R.Tumino spektakliai. Istorinės atminties interpretavimo transformacijos“).

Pirmoji pranešėja, pasinaudodama R.Tumino spektaklių „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Trys seserys“ pavyzdžiais, išplėtojo mintį apie romantinės atminties apraiškas per psichologinį žaidybinį teatrą. „Romantinė atmintis specifinė, – teigia R.Balevičiūtė. – Ji atgamina tai, ko niekada nebuvo; ji atgamina ne laimę, o kadaise išgyventą laimės galimybės jausmą.“ Š.Trinkūnaitė, pasiremdama spektaklių „Lituanika“, „Madagaskaras“, „Mistras“ pavyzdžiais, irgi traktuoja R.Tumino sceninį istorizmą kaip savotišką vaikystės temos pateikimą, bet kitokį nei E.Nekrošiaus spektaklyje pagal Kristijono Donelaičio „Metus“. Sceninio vaikiškumo ir istorinio infantilumo aspektai buvo aptarti ir diskusijoje po pranešimų.

Svariausias pastarųjų metų mūsų teatrologijos reiškinys, doc. dr. Rasos Vasinauskaitės (LMTA, LKTI) knyga „Laikinumo teatras. Lietuvių režisūros pokyčiai 1990–2001 metais“ akivaizdžiai yra čia aprašomos konferencijos kertinis akmuo ir kelrodis švyturys. Tačiau R.Vasinauskaitė savo pranešime „Autorinės režisūros situacija postsovietinėje Lietuvos teatro scenoje“ pasinaudojo galimybe papildomai išplėtoti ir akcentuoti jos minėtoje knygoje išdėstytas mintis. Be to, tai suteikė progą ir padiskutuoti su gerbiama autore dėl kai kurių jos teiginių arba juos papildyti. Pavyzdžiui, pasirodė ne šimtu procentu argumentuotas jos teiginys, kad naujosios epochos teatre režisūra „eižėja“, kad teatro mene režisūros monopolis „yra klibinamas“. Čia derėtų atsižvelgti pirmiausia į tai, kad iškart po nepriklausomybės atgavimo valstybiniuose teatruose režisūra buvo apskritai atskirta nuo teatrinės sistemos, tarsi Bažnyčia nuo valstybės, ir tik dabar, po dvidešimties metų, kai kuriuose teatruose kai kurie režisieriai grįžta į įteisintų visaverčių darbuotojų pozicijas. Ir režisūros „eižėjimas“ iš tiesų yra daugiau susijęs ne su režisieriaus funkcijų svarbos mūsų teatrui menkėjimu, bet su tuo, kad vietoj visavertės režisūros paslaugų teatrai dažnai pasitenkina diletantais statytojais... Bet tai – jau kitų konferencijų, ir kitų knygų (jeigu tokių dar bus) temos...

Nors ir labai reikšminga, minėta konferencija buvo surengta kaip lokalus renginys, kurią stebėjo nedidelis interesantų būrys. Tarp jų buvo ir režisierius, KU dėstytojas Gytis Padegimas. Jam būdinga entuziastinga maniera per konferencijos baigiamąjį pranešimą jis teigė: „Kad turėtum istorinę atmintį, reikia apskritai turėti atmintį!” Ir pacitavo palaimintąjį popiežių Joną Paulių II, kuris buvo teatro žinovas ir profesionalas, sakiusį, kad „bet koks autentiškas menas yra artimas tikėjimo pasauliui“.

Savo ruožtu norėčiau padėkoti konferencijos organizatoriams ir pažymėti, kad, sprendžiant iš girdėtų pranešimų, semiotinė kryptis mūsų teatrologijoje, puoselėjama po VDU skliautais, tikrai turi gerų perspektyvų. Linkėdamas sėkmės, vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad nagrinėjant daugiasluoksnius ir daugiamačius šiuolaikinius meninius procesus, juos galima suskaidyti į atskirus linijinius elementus, bet juos modeliuoti kaip linijines struktūras, manyčiau, būtų metodinė klaida.

„7 meno dienos“ Nr.22 (944), 2011-06-03