Baigėsi šeštą kartą surengtas prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Jo žiūrovai pamatė ne tik prancūzų, bet ir belgų režisierių filmų, specialioji programa „Afrikos aidai“ pristatė filmus apie Juodąjį žemyną, o retrospektyva pagerbė aktorę Sandrine Bonnaire. Atidarymo filmo pristatyti atvyko aktorė ir režisierė Julie Gayet. „Žiemos ekranų“ partneris mados žurnalas „L'Officiel“ pirmą kartą kvietė Vilniaus žiūrovus išrinkti jiems labiausiai patikusį filmą. Juo tapo dokumentinis muzikinis filmas „Benda Bilili!“ (rež. Renaud Barret, Florent de la Tullaye). Prancūzų kultūros centro rengiami „Žiemos ekranai“ iki vasario 6 d. keliaus po kitus Lietuvos miestus. Filmus bus galima pamatyti Šiaulių dailės galerijoje, Panevėžio kino centre „Garsas“, Klaipėdos universiteto Menų fakultete ir Alytaus kino teatre „Dainava“.
Abdellatifo Kechiche'o „Juodoji Venera“ - iš tų filmų, kurie gali nepatikti, suerzinti, papiktinti, bet įsikimba į tave ir nepaleidžia. Režisierius, man regis, net neslepia, kad jis nesirengia gailėtis žiūrovų. Ypač tų, kurie atėjo pasižiūrėti dar vieno istorinio kostiuminio biografinio filmo ir patirti moralinį pasitenkinimą bei patvirtinimą, esą šiuolaikinė visuomenė atsikratė rasistinių prietarų, yra politkorektiška ir tolerantiška (bent jau šviesioji jos dalis, kuriai save priskiria kone kiekvienas). Toks žiūrovas gali net pasijusti išprievartautas, nes beveik tris valandas (2 val. 39 min.) jis priverstas stebėti, kaip žeminama, kankinama juodaodė moteris, kaip ji tampa smalsių (nesvarbu, ar paprasčiausiai gašlių, ar pseudomokslinių) žvilgsnių objektu, kaip ji grimzta vis gilyn į alkoholizmą ir galiausiai miršta nuo sifilio Paryžiaus dugne. Kad nekiltų abejonių istorijos autentiškumu, kartu su finaliniais filmo titrais rodomi dokumentiniai kadrai, kuriuose užfiksuotas filmo Saartjie Baartman palaikų sugrąžinimas į Pietų Afriką, iš kurios ji buvo kilusi. Ten ji tapo simboliška PAR figūra. Kankinė, naujojo šalies panteono sudėtinė dalis. Tad filmas yra ir simboliškas, ir kartu įtikinamas kolonijinės sistemos ir rasizmo pasmerkimas.
Bet man pasirodė aktualesnis klausimas, kodėl toks nuolat žiauriais ar net pornografiniais vaizdais filmo prievartaujamas žiūrovas nesipiktina ir žiūri jį iki pat pabaigos (bent jau perpildyta „Skalvijos“ salė tokia ir liko).
„Juodosios Veneros“ struktūra aiški: filmas prasideda scena Prancūzijos mokslų akademijoje, kur mokslininkas (François Marthuret) surengia savotišką spektaklį savo kolegoms: demonstruoja formaline užkonservuotus įspūdingo dydžio afrikietės lytinius organus, intymiausių kūno dalių piešinius, tikslų kūno muliažą, kad galiausiai paskelbtų išvadą, esą juodoji rasė yra žemesnė. Kechiche'as šokiruoja žiūrovus iškart - ir lytinių organų piešiniais stambiu planu, ir žodynu - kalbant apie moterį vartojami zoologiniai terminai. Paskui sugrįžtama atgal: nuosekliai rodomi paskutiniai penkeri Saartjie gyvenimo metai. Jos istorija prasideda Londone ir esame priversti žiūrėti jau kitą spektaklį. Juodaodė moteris narve ir jos dresuotojas (šeimininkas) prisigrūdusioje miestiečių salėje rodo vaidinimą apie tai, kaip baltaodis priverčia jam paklusti įspūdingų formų, kurias dar labiau pabrėžia moters dėvimas triko, juodaodę. Ji elgiasi taip, kad atitiktų visus neišprususių žmonių įsivaizdavimus apie „laukinius“ - urzgia, bando įkąsti vyrui, puldinėja publiką, mėgina nutraukti virvę, prie kurios yra pririšta, piktai reaguoja į rimbo kirčio garsus.... Bet kartu reginys yra pritvinkęs erotizmo, kurio esmė - troškimas pažeminti moterį ir to pažeminimo sukeltas pasitenkinimas. Publika ne tik smalsi ir įaudrinta, nesąmoningai ji jaučia reginio potekstes ir į jas reaguoja. Režisierius nedaro jokių išlygų filmo žiūrovui: jis yra tik vienas iš tų sutrikusių, gosliai besišypsančių ar savo drąsą paliesti moters sėdmenis (pasitelkus šiuolaikinius terminus, vaidinimas yra interaktyvus) demonstruojančių Londono gyventojų.
Vėliau „Juodojoje Veneroje“ bus dar keli keliolika ar keliasdešimt minučių trunkantys spektakliai - Paryžiaus aristokratų salone, libertinų vakarėlyje, paskui Paryžiaus viešnamyje, kur pristatymas potencialiam klientui ar jo aptarnavimas - taip pat reginys, ir Prancūzų akademikų susibūrime - pastarieji nusipirko galimybę ištyrinėti dar gyvos Saartjie kūną.
Filmui įpusėjus, „Hotentotų Veneros“ vaidinimai darysis vis labiau nepakeliami. Iš Pietų Afrikos fermerio (Andre Jacobs), kurio tarnaitė iš pradžių buvo Saartjie, moterį perpirkęs prancūzas - meškų dresuotojas (Olivier Gourmet) geriau už naivų afrikanerį išmano, ko reikia liberaliai Paryžiaus salonų publikai. Trumpi epizodai, kai Saartjie rodoma ne scenoje, o gyvenime - taip pat pakankamai monotoniški - moteris negali gyventi be alkoholio, nors iš pradžių dar ji bando priešintis fiziniams kontaktams su žiūrovais ir taip išsaugoti savigarbą. Yahima Torres vaidina mirtinai pavargusią moterį. Saartjie beveik nekalba, ji nenoriai atsakinėja į klausimus apie praeitį. Režisieriui svarbiau jos žvilgsnis. Ir ne tik jos: stambūs vaidinimų žiūrovų planai perteikia įvairiausius žvilgsnių atspalvius. Bet stambūs Saartjie planai verčia prisiminti garsiausią kino kankinę - Carlo Theodoro Dreyerio Žaną d'Ark. Kartais tas palyginimas net pernelyg prikišamas, ypač libertinų salone, kur Saartjie galvos papuošalo siluetas primena erškėčių vainiką.
Filmas slegiančiai veikia pirmiausia todėl, kad režisierius rodo ne Saartjie vaidinimo atkarpas, o jį visą - nuo pradžios iki pabaigos, tarsi tai būtų tiesioginė televizijos transliacija. Skaitmeninės kameros „grūdas“ ir pasikartojimo efektas filme taip pat svarbūs. Jie pabrėžia sąsajas su šiuolaikine masine kultūra. Kechiche'as teigia, kad iš esmės ji nepasikeitė. Gal nežymiai pakito šiuolaikinių atrakcionų aktoriai (prisiminkime kad ir įvairius „realybės šou“) ar techninės priemonės, bet reginio ir žiūrovų esmė išliko ta pati. Kechiche'ui reginio visuomenė egzistavo dar prieš vartotojų visuomenę ar Guy Debord'o knygą. Ji - neatsiejama Vakarų civilizacijos dalis, kaip, beje, ir alkoholis, kuriuo nuolat svaiginasi visi filmo personažai.
Dar viena aktuali, bet gal ne taip prikišamai plėtojama filmo tema - menininko laisvė. Kai „Hotentotų Veneros“ pasirodymus nori uždrausti prieš vergiją kovojantys Londono intelektualai, Saartjie teisme patvirtina, kad ji yra menininkė ir tik vaidina laukinę. Kad tokios yra jos laisva valia pasirašyto kontrakto sąlygos. Šie jos žodžiai ar advokato kalba teisme, teigianti būtinybę pripažinti reginio sąlygiškumą, visai įtikinamai skambėtų ir mūsų laikais. Jie - dar vienas Kechiche'o filmo argumentas, juolab kad šių dienų reginys vis dažniau atrodo tikresnis už realybę.
„7 meno dienos“ Nr.5 (927), 2011-02-04
|
Skaityti visus 
Rašyti
