„Grybų karas“.K. Serulevičiaus nuotr. Kuo jau kuo, bet neišsemiama ir nepaprasta fantazija vaikai yra apdovanoti. Taip pat ir gebėjimu stebuklą įžvelgti paprasčiausiuose dalykuose. Tačiau į vaikus dažnai žiūrima nerimtai, visiems atrodo, kad jiems turi tikti ir patikti viskas. Kažkas panašaus šiandien Lietuvoje vyksta ir su teatru vaikams. Jame geriausiais spektaklio dalyviais-aktoriais dažniausiai tampa būtent vaikai, reiškiantys teigiamas arba neigiamas emocijas. O kam reikalingas vaidinimas, kuriame „spektaklis“ salėje tampa įdomesnis už veiksmą scenoje?
Būtent tokia nereikalingumo grėsmė kybo virš naujausios „Lėlės“ teatro premjeros - muzikinio spektaklio „Grybų karas“ pagal, ko gero, žymiausią poemą vaikams, parašytą Justino Marcinkevičiaus.
Spektaklio problemos prasideda jau nuo pasirinkto žanro. Režisieriaus Algirdo Mikučio sprendimas didžiausią svarbą teikti muzikai (kompozitorius - Olegas Ditkovskis), būtent per ją komunikuojant su žiūrovu, logiškas tik tuo požiūriu, kad taip paprasčiausia...
|