Po ilgos pertraukos į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną grįžta du žiūrovų itin mėgstami spektakliai - „Meistras ir Margarita“ ir „Stepančikovo dvaras“. Žinomus dviejų režisūros meistrų - Oskaro Koršunovo ir Jono Vaitkaus - spektaklius žiūrovai išvys po naujos sceninės redakcijos ir intensyvių repeticijų. Atnaujinami spektakliai - įžanga į būsimas premjeras: kitą sezoną Nacionaliniame dramos teatre bus pristatyti nauji Vaitkaus ir Koršunovo darbai.
Vasario 4 d. žiūrovai išvys Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Šis sudėtingas polifoniškas spektaklis prieš dešimt metų buvo kuriamas su šūkiu - „Gerbti visus Lietuvos žiūrovus vienodai, provincijos neužkimšti šlamštu“. Spektaklis 57 kartus suvaidintas Lietuvoje ir 23 kartus užsienyje (Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Rusijoje, kitose šalyse).
Michailo Bulgakovo romanas 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo skaitomas tarsi Biblija. Imtis šios sudėtingos daugiaplanės medžiagos Oskarą Koršunovą paskatino atsivėrusi kūrybinė laisvė ir Avinjono teatro festivalio rengėjų pasiūlymas pastatyti spektaklį būtent jam. „Meistro ir Margaritos“ premjera įvyko Avinjone, spektaklis sulaukė tarptautinės sėkmės. Koršunovas apie prancūziškąją premjerą sakė: „Spektaklio finale šviesos užgęsta, bet dar turi pasigirsti purtomų popieriaus lapų „griausmas“. Jo žiūrovai neišgirdo, nes salę užtvindė audringos ovacijos. Aktoriai buvo kviečiami lenktis po keliolika kartų. Tai išgyvenau kaip patį didžiausią stebuklą savo teatrinėje karjeroje, nes čia susitiko brangi man medžiaga ir svarbiausias festivalis. Esu labai laimingas.“
Spektaklį kūrė daug Lietuvos teatro, muzikos ir mados pasaulio garsenybių. Inscenizacijos autorius - Sigitas Parulskis, kostiumų dailininkai - Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus, scenografija Jūratės Paulėkaitės, muziką parinko kompozitorius Gintaras Sodeika, pianinu skambina Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Petras Geniušas ir Donaldas Račys. „Meistre ir Margaritoje“ vaidina žinomi Lietuvos nacionalinio dramos ir kitų teatrų aktoriai Eglė Mikulionytė, Vitalija Mockevičiūtė, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius, Dainius Kazlauskas, Aldona Bendoriūtė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Dainavičius ir kiti.
„Daugiareikšmis, polifoniškas, virtuoziškai sušoktas spektaklis haliucinuoja, ir haliucinacijos erdvė pilna demonų bei stebuklų, pradedant jau pačiais aktoriais, kurie pašėlusiai gražūs ir jauni“; „Penkiolika aktorių, kurie tris valandas šėlioja, šokinėja, atlieka akrobatinius triukus, penkiolika tikrų lyno akrobatų“, - rašė apie spektaklį prancūzų spauda.
Vasario 10 d. - XIX a. rusų rašytojo filosofo Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“. Šis režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis kupinas poetinių scenų bei nuostabių vaidmenų, tarp kurių pačiomis netikėčiausiomis spalvomis žėri Rolando Kazlo kuriamas apsimetėlio Fomos personažas. Režisierius tiksliai sujungia, tarsi ant siūlo suneria skirtingus vaizdus ir reikšmes. Nuotakos nuometu suvystomi žmogaus santykiai, žmonės pavirsta lėliukėmis, tampomomis už virvutės marionetėmis. Šviesesnei minčiai vietos neatsiranda - dvare kunkuliuoja juodi jausmai ir gyvuliškos aistros.
Spalvingame reginyje svarbų vaidmenį atlieka muzika, komentuojanti vieno ar kito veikėjo makabriškų minčių srautą, o dvidešimt dviejų personažų dialogai baigiasi visišku nesusikalbėjimu.
„Stepančikovo dvaras“ - ryškus, gyvas kūrinys, persmelktas tragiška gaida ne mažiau kaip ir garsieji Dostojevskio romanai. Jo realybė tokia aktyvi, kad beveik virsta sapnu, kur viskas vyksta vienu metu. Vaitkus kuria ekspresionistinį teatrą, kuriame ryškiai šviečia aktorių kūryba: tempui ir ritmui pavaldūs jų dialogai taiklūs lyg tiksliai smūgiuojami biliardo kamuoliai.
„Dostojevskis yra apčiuopęs beveik kiekvieno personažo esmę, kuri lemia jo elgseną, būseną, kalbėjimą, charakterio savybes. Atrodo, kad yra daug žodžių, bet viskas logiška, viskas remiasi į tam tikrus tipažo pamatus. Yra sėkla, iš kurios išdygsta visa ta Stepančikovo dvaro beprotybė. Dostojevskis - nepralenkiamas psichologas ir analitikas, gyvenimą jaučiantis visa savo esybe“, - sako režisierius Jonas Vaitkus.
Scenografiją spektakliui sukūrė Artūras Šimonis, kostiumus - Juozas Statkevičius. Vaidina Vesta Grabštaitė, Rasa Rapalytė, Vitalija Mockevičiūtė, Rasa Samuolytė, Saulius Balandis, Remigijus Bučius, Jolanta Dapkūnaitė, Arūnas Sakalauskas, Diana Anevičiūtė, Algirdas Dainavičius, Ramunė Skardžiūnaitė, Vaidotas Martinaitis, Džiugas Siaurusaitis, Birutė Marcinkevičiūtė, Aurelija Tamulytė ir kiti.
Aktorių mintys „Meistro ir Margaritos“ premjeros išvakarėse
Lygiai prieš dešimt metų intensyviai vyko „Meistro ir Margaritos“ repeticijos. Kas pasikeitė per šį laiką?
Rytis Saladžius (Meistras): Dešimt metų spektakliui - tai ne du tūkstančiai drobei. Brandintu ąžuolo statinėse jo irgi nepavadinsi. Tuos dešimt metų, turtingų įvairiomis skaudžiomis ir džiugiomis patirtimis, atradimais ir praradimais, augom ir brendom su žmonėmis, kurie pildė mus (ir atvirkščiai, mes pildėm juos). Meistro vaidmuo taip pat koregavo mano pasaulėjautą, savęs pažinimą, elgesį, mokė. Tai toks vaidmuo, kuris visada mane įtempia tarsi lanką, įpareigoja pajungti jusles ir visus turimus čiuptuvus, antenas, transformuotis... Kartais jaučiuosi pakliuvęs į „Meistro ir Margaritos“ spąstus kaip į nesibaigiančią pamoką, ir apima vienintelis noras: kad grįžtų ramybė, kurios Meistrui Ivanas prašo Volando.
Aldona Bendoriūtė (Margarita): Kai pradėjom repetuoti „Meistrą ir Margaritą“, mano sūnui buvo devyni mėnesiai, dabar - vienuolika metų. Repetavome vos mėnesį, tačiau darbas užsitęsdavo net iki ketvirtos valandos ryto. Pusryčiai ir vakarienė vienu metu. Kelios valandos miego - ir vėl scenoje. Nepamiršiu iš nuovargio pilko Eglės Mikulionytės veido, o akys vis tiek dega, nors, regis, tuoj tuoj apalps.
Dainius Gavenonis (Benamis, Matas): Kažkada į „Skaiteks“ gamyklos aktų salę repetuoti susirinko tokia komanda, tokie žmonės, kurie galėjo padaryti viską. Drąsūs, laisvi ir kūrybingi, kaip Volando kompanija - tik ne Maskvoj, o Vilniuj. Taip gimė „Meistras ir Margarita“. Per dešimt metų buvo dedama daug pastangų, kad šis spektaklis gyvuotų. Keitėsi aktoriai, keitėsi technikai, keitėsi salės, keitėmės ir mes patys. Spektaklio žaizdos užgydomos, bet randai lieka. Ir, aišku, Bulgakovo „rankraščiai nedega“, bet teatro rankraščiai po truputį dega. Norėtųsi šiandien paneigti tai arba bent jau nesusitaikyti su tuo. Ir didžiuotis tuo, kad spektaklis gyvas dešimt metų, velniai griebtų.
Arūnas Sakalauskas (Katinas Begemotas): „Meistras ir Margarita“ visom prasmėm labai tinka Nacionalinio dramos teatro erdvei. Be to, egzistuoja kažkoks dėsnis: apsisuka ratas ir tu vėl kažkur sugrįžti. Panašiai kaip Sūnus Paklydėlis. Man šis spektaklis brangus. Aš stebiuosi: dešimt metų - nors ir daugoka, bet mes dar galim palakstyti... Tikri spektakliai lieka gyvi. O kitus - gali pūst, reanimuot, o kažkas lūžta viduj, ir viskas. Atgyveno savo laiką.
Palyginti su kitais OKT spektakliais, „Meistras ir Margarita“ keliavo ne tiek jau daug. Tam priežasčių pakako: plačiaformatis spektaklis, kai kurie aktoriai ne visada išleidžiami į gastroles, tragiška Sauliaus Mykolaičio (pirmojo Azazelo) netektis... Jo komanda ir šiandien sudaro Lietuvos teatro branduolį. Kuo vis dėlto išsiskiria Bulgakovo medžiaga šiandienos kontekste?
A. S.: Reikia pripažinti, „Meistro ir Margaritos“ tema specifinė - tai posovietinės erdvės tema. Užsienyje žiūrovai nelabai į ją „įsikerta“. Jie protu lyg ir viską suvokia, tačiau pajusti to, kas buvo, negali.
R. S.: Jei pavyksta kūrinį perskaityti taip, kad jis atspindėtų kiekvieno žmogaus vidinį nerimą dėl tų pačių amžinų dalykų, kurie jį patį liečia kiekvieną dieną ir dažnai įkyriai nepalieka ramybėje, jei pavyksta pažymėti svarbiausius akcentus, atskleisti jų reikšmes, tuomet tai apvalo. Tokia yra viso meno ir, manau, viena pagrindinių teatro paskirčių. Didelių skirtumų tarp Michailo Bulgakovo aprašytų įvykių ir dabarties nematau. Pasiaukojanti meilė, netektys, atstūmimai... Meistrai, Margaritos, Benamiai... Tie patys berliozai ir sistemos tarnai, pirkliai ir cirkininkai... Trūksta tik tos Volando šutvės, kad nuimtų kaukes netikusiems klounams. Todėl kartais Vilnius atrodo apleistas, liūdnas ir slegiantis kaip Bulgakovo Maskva. Taigi jau metas ateiti kažkam, manyčiau, šviesesniam.
„Meistras ir Margarita“ - labai specifinis spektaklis, turintis savyje velniažin kokio užtaiso, kur be tam tikro susikaupimo, įsiklausymo ar rimties (netgi jei scenoje pokštaujama, o salėje skamba juokas) apsieiti negalima, nes Bulgakovo laiko magija, mūsų kūrinio apčiuopiamas suvokimas gali sutrikti... Kaip Bulgakovo romane iš XX a. pirmosios pusės Maskvos brėžiamos sąsajos su Ješua, Poncijaus Piloto laiku, taip ir vaidinant XXI amžiuje istorija įgauna dar kitokį mitinį atspalvį. Iš esmės tai vyksta čia ir dabar. Ir ne kam nors, o kiekvienam iš mūsų.
Be abejo, aktoriaus netektis keičia kūrinį. Yra populiari vartotojiškos kultūros frazė: „Nepakeičiamų žmonių nėra.“ Bet žmonės būna nepakartojami! Aišku, kartais aktoriaus Juliaus Žalakevičiaus lūpose išgirsti a.a. Sauliaus Mykolaičio balsą. Julius meistriškai perėmė estafetę... Spektaklis gyvas, virsta kitu spektakliu, nors esminiai režisieriaus brėžiniai ir išlieka daugmaž nepakitę.
A. B.: Man „Meistras ir Margarita“ - kaip skrynioje saugomas brangus audeklas, kurį keliskart metuose išvyniojame, pakedename, parodome visiems - ir vėl atgal po užraktu, kaip relikviją. Laukdama šio spektaklio, negaliu išlikti rami: jo įtaigi atmosfera mane ir baugina, ir masina. Baisu panerti per giliai, nes gali nebeišnerti. Labai vertinu „Meistro ir Margaritos“ meilės, dvasingumo, aukojimosi temą. „Kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą“, - sako Volandas. Ši frazė man - viena iš esminių spektaklyje.
Ką reiškia naujas susitikimas su Oskaru Koršunovu, kuris, nors ir daug dirba užsienyje, kruopščiai prižiūri Lietuvoje sukurtus spektaklius?
A. S.: Spektaklius prižiūrėti būtina. Antraip keičiasi jų koordinatės, žiūrovai juos „prisitaiko“ sau, kitur sudedami akcentai. Žiūrovai pradeda juoktis ne „ten“, ir aktorius pasiduoda. Aš tai sakau kaip aktorius. Aišku, taip vaidinti šimtą kartų patogiau: nereikia persistengti, žiūrovai patenkinti, pilnos salės, viskas gerai... O Oskaras prižiūri spektaklius. Gal jis ir nenorėtų sėdėti „dabar“, „čia“ ir repetuoti, bet jis prisiverčia. Man, kaip aktoriui, repeticijos - grynas siaubas. Garsioji Anatolijaus Efroso knyga „Repeticija - mano meilė“ - apgaulė. Repeticijos nuo ryto iki vakaro, vakare - vėl spektaklis. Aš ir be repeticijų trečią valandą nakties pakeltas atmintinai pasakysiu visus tekstus... Na, bet, matyt, taip reikia. Taip Oskaras laiko spektaklį. Tik pasakyti, kad repetuoti „malonu“, „kaifas“ - tikrai negaliu.
R. S.: Oskaras išties nepalieka nė vieno savo spektaklio ir rūpinasi jais kaip katė savo dar aklais kačiukais. Režisieriui rūpi dalyvauti, koreguoti, stebėti, kartu augti ir mokytis pačiam. Po premjeros tik prasideda pirmieji kūrinio žingsniai... Režisieriaus sugebėjimai klausyti, būti jautriam sceninei, aktoriaus ar gyvenimo tiesai, tuo pat metu valingai atsirenkant reikalingą akcentą, traukia ir verčia tikėti jo sprendimais - nors už tai tenka mokėti didelę emocinę kainą.
Teatras, mano manymu, dar išlieka viena iš gyviausiai realybę atspindinčių komunikacijos ir meno rūšių, bet aš jame pasigendu atakos, globalėjančio pasaulio opų atvėrimo. Matyt, ir teatro kalba turėtų keistis. Teatrui negana būti pašnekovu prie puodelio arbatos. Jis turėtų būti kaip impulsas keisti ir keistis. Regis, Pablo Picasso yra pasakęs: „Tapyba - ne dėl puošybos, o dėl atakos.“ Manau, kad Oskaras, kaip tyrėjas, provokatorius ir kūrėjas, turi didžiulę potenciją eiti šiuo keliu.
Parengė Daiva Šabasevičienė