Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Apie kraštus, kuriuose nebuvau


Pauliaus Normanto fotografijos Lietuvių kalbos institute


Vilma Kaladytė

Share |
Paulius Normantas. „Tailandas“
Lietuvių kalbos institutas daugeliui pirmiausia siejasi su mokslininkų ir mokslinių darbų kalve, tačiau jo koridoriuose, vestibiuliuose, salėse gali aptikti tai, ko net neįtarei ten esant.

Trečiojo aukšto nedideliame vestibiulyje, kuris jau turi žaismingą ir taiklų pavadinimą „Kišenėje“, jau trečius metus rengiamos įvairios parodos. Jų yra įvykę tarsi ir nedaug (šiuo metu eksponuojama septintoji), bet pavardės ir darbų įvairovė labai iškalbingi: Viktorijos Daniliauskaitės mišrios technikos darbai, Dalios Dokšaitės tapyba tušu, Šarūno Leonavičiaus Biblijos iliustracijos, Giedrės Mikulskaitės polimerinės fotograviūros, Jūratės Bagdonavičiūtės tapyba, Algimanto Kuro piešiniai. Šįkart - įspūdžiai iš fotomenininko Pauliaus Normanto nespalvotų nuotraukų parodos.

 

Gyvenimo tėkmė P. Normantą visą laiką plukdo į tolimus kraštus, dažniausiai - į Rytus, jis vis įsiterpia į mažų tautelių gyvenimą ir atlakina jį mums vaizdais, kartais - pasakojimais ar straipsniais bei Rytų Azijos meno muziejaus kūrimo idėjomis. Jo akimis anksčiau ir kitose erdvėse jau regėjome Butaną, Nepalą, Laosą, Tibetą, Vietnamą, Uralo žemes. O šioje parodoje jis dalijasi įspūdžiais ir pojūčiais, patirtais Šri Lankoje, Indonezijoje, Tailande, Birmoje, Kambodžoje.

 

Šioje parodoje svarbiausia - tolimų kraštų žmonės, nes P. Normantas nėra gamtos fotografas, bet pirmiausia stabtelėkime prie nuotraukos, kurioje žmogaus ir jo pėdsakų nėra. Tai vienintelė gamtos nuotrauka, netikėtos kompozicijos. Joje - griežtų formų gamtos architektūra: trikampis intensyvus šešėlis centre, akmenų, nusėjusių pakrantę, ovalai ir kalnų masyvai toliau. P. Normantas mėgsta kontrastus, čia - taip pat: sunkus tamsus fonas, sukuriamas tarsi letenas atkišančių kalnų regimo fragmento, ir pirmame plane šviečiantis ramus, nejudrus vanduo, kurio pakraštyje skęsta akmenys. Vanduo, atrodo, sustabdo kalnų nerimą, atsveria tamsos, šešėlių puolimą ir sustingsta kaip skystas metalas ar net tuštuma.

 

Beveik greta - vaizdas iš Birmos: miestas gamtos apsuptyje. Jo statytojai pastatų smailes, piramides (šventyklas) kūrė kaip kalnų viršūnes. Vasaros kaitra tirpdo kalnų kontūrus fone, jie tarsi atsitraukia, tarsi leidžia žmogaus tikėjimui pakilti į padangę... Kitoje nuotraukoje akinamai balti šventyklų bokšteliai maldos ritmu nubėga kelių eilių ornamentu tolyn.

 

Žmonių atvaizdai pasirodo vienoje iš geriausių parodos fotografijų: skulptūros - žmonių figūros, mums atsukusios nugaras, kyla į kalną palei antkapius pro medžius. Lėtas ritmas, rimtis ir visa tai - pro judrius lapus, mirgančius ant liaunų kamienų. Žmonių pasaulis (jau išeinantis) ir gamtos (visuomet esantis) nuolankiai paklūsta aukštesnei valiai, nors ant kalno stovinčią šventyklą tik nujauti iš „figūrų“ judėjimo krypties ir susikaupimo. Buda nušvinta kitoje fotografijoje - iš Šri Lankos, viena vertus, kiek per daug iliustratyvioje, net didaktiškoje, bet kita vertus - įdomiai kontrastingoje, nes čia susiduria ne tik intensyvi balta ir sodriai pilka, net juoda, bet ir medžių ažūras bei masyvi Budos figūra, smailėjančios medžių viršūnės ir apvali pro jas kyšanti Budos galva. Gamta čia - nebyli, pavirtusi vientisa tamsia mase, bet mums kalba saulėtas, atviras ir akinamai baltas Budos veidas.

 

Į Budą panašūs ir tų žemių žmonės - veidų ovalu, akių forma, išraiška ar neskuba. Dažniausiai tai vaikai arba seni žmonės, nes P. Normantui jie yra natūraliausi ir arčiausiai Dievo, su jais, matyt, jo paties ryšys pats tikriausias. Ne, ne visi jie laimingi: vaikai apvaliomis kaip sagos akimis kartais žvelgia į save, pagyvenusios moterys nugrimzta į mums nežinomus rūpesčius, klausimus, bet jie visi labai gyvybingi. Visi jie iš saulėtų kraštų, kur žmonės daug laiko praleidžia lauke, kur jie dar priklauso nuo gamtos, todėl itin kontrastingai atrodo vėjų ir saulės nutamsinti veidai. Neapleidžia jausmas, kad šiandienos civilizacija jiems yra primesta, o tikrasis gyvenimas plaukia kaip plaukęs sava vaga. Senų žmonių basos kojos ir apnuogintos rankos išsikišusiais kaulais, susiraukšlėjusia oda, - panašios į medžių šaknis. Veiduose - jokios agresijos, raukšlėse – gyvenimo istorijos ir jokio keršto... Šitame nenuglaistytame, nenudailintame, net šiurkščiame pasaulyje, kuris nespalvotose nuotraukose atrodo netgi purvinas (o iš tikrųjų tai juk labai spalvingi kraštai), žmogus kartais paleidžia savo dvasią pasivaikščioti. Kaip tas tailandietis senukas, kaulėtoje rankoje laikantis cigaretę, atsirėmęs į bambukinę (?) sienelę.

 

„Kišenėje“ Jūsų laukia neakivaizdinis susitikimas su iš anksčiau matytų nuotraukų pažįstamu P. Normantu. Bet šiuo atveju svarbiausia - ne naujumo paieškos, o nuoširdumas, kurį vertina pats fotografas ir kurį spinduliuoja jo fotografuojami žmonės.


„7 meno dienos“ Nr.4 (926), 2011-01-28

Versija spausdinimui

Komentarai

et, 2011-02-18 12:26

pf...

Lenklenklas, 2011-01-28 15:11

Gražiai parašyta. Net nemačius stovi akyse.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti