Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Dzūkų dienos ir darbai


Arūno Baltėno fotografija „Akademijos“ galerijoje


Kristina Stančienė

Share |
Arūnas Baltėnas. Prisėdusios pailsėti moterys gieda. Čepkeliai. 2007 m.
Arūno Baltėno fotografijų ciklas „Dienos ir darbai“ buvo pristatytas dar šių metų knygų mugėje kartu su nauju menininko fotografijų albumu „Šilų dzūkai“. Autentiškus knygoje publikuojamus kaimo žmonių pasakojimus surinko Dzūkijos nacionalinio parko darbuotoja, etnografė Ona Drobelienė.

Meninis diskursas šiose fotografijose akivaizdžiai nėra stipresnis už dokumentinį, socialinį - jie vienodai svarbūs. A. Baltėno fiksuojama šilų dzūkų kasdienybė - ne vien gražūs spalvoti atvirukai, kupini šiandien daugeliui jau gana egzotiškų kaimo buities detalių. Fotografijose regime sustabdytą lietuviško kaimo virsmą, ko gero, dar nelabai gerai įsisąmonintą. Tiksliau, „pagauta“ akimirka iki permainų, kurios jau įsibėgėja, o netrukus įgaus ir dar spartesnį pagreitį. Daugelis „Dienų ir darbų“ herojų - garbaus amžiaus žmonės, sprendžiant iš kruopščiai surinktų duomenų, kurie pateikiami albume „Šilų dzūkai“, gimę XX a. pradžioje. Neverta tikėtis, kad šiandien dar gyvas jų tradicijas ir pasaulėvoką natūraliai perims kitos sodiečių kartos, nes jų paprasčiausiai nebėra. Vietos „autochtonus“ ir jų sodybas sparčiai keičia miesto gyventojai, iš esmės - „sezoniniai“ kaimo svečiai. Be to, ištisi kaimai natūraliai miršta arba vegetuoja, kai iš kelių dešimčių sodybų gyvenama tik keliose.


A. Baltėno fotografijos verčia pagalvoti ir apie tai, kokį kaimą tyrinėja fotomenininkas. XX a. istorijoje jam teko ne vienas nelengvas išmėginimas: tai sovietų valdžios trėmimai, kolektyvizacija, besąlygiškas privačios nuosavybės naikinimas. „Kolūkinio“ kaimo moralinį nuosmukį bene vaizdžiausiai yra aprašęs Romualdas Granauskas garsiojoje knygoje „Gyvenimas po klevu“. O dabarties kaimo „metraščius“ sėkmingai kuria žiniasklaida: kriminalinių įvykių kronikos, graudžios daugiavaikių asocialių šeimų istorijos, gyvenimų „iš pašalpų“ aprašymai ir bene toks pats juodas alkoholizmas, kaip ir sovietmečiu.


Šiuo atveju svarbus ir regiono unikalumas. Šilų dzūkai - tie Dzūkijos krašto gyventojai, kurių kasdienybė stipriai susijusi su mišku - nederlingos, smėlėtos žemės nuolat vertė šiuos žmones ieškoti čia maisto, plėtoti kitiems Lietuvos etniniams regionams nebūdingus amatus. Pasirodo, vietos ypatybės gerokai apsunkino ir kolūkių steigimą sovietmečiu - tarp miškų įsiterpusius kaimus buvo sunkiau suburti nei kitose Lietuvos dalyse, o menkas žemės našumas, plačiai išsibarstę dirbamų laukų plotai lėmė tai, kad neretai tokie dirbtiniai dariniai tiesiog subyrėdavo. Unikalumą šiandien lengvai galima išmatuoti pinigine išraiška: Dzūkija - bene geidžiamiausias Lietuvos kraštas, jo trokšta ir puoselėjantys verslą, ir ieškantys gražios vietos poilsiui. Taip A. Baltėno nuotraukose fiksuojama realybė iš esmės kinta - ir peizažo, ir gyvenimo būdo, ir architektūrinės visumos požiūriu.


Taigi, apie kažkokį mistinį autentiškumą ar situacijos idealizavimą A. Baltėno fotografijose tarsi ir negalėtume kalbėti. Tai jauki, dėmesingu autoriaus žvilgsniu sušildyta dokumentika. Fotomenininkas šiuo atveju prikišamai nebaksnoja į dramatišką nykstančio kaimo padėtį. Atvirkščiai - nostalgijos, graudulio ar romantikos čia ne daugiau nei humoro ir šmaikščių pastebėjimų. Kaip ir dera iš tiesų geram ir paveikiam menui, apie vaizdų reikšmes, potekstes susimąstome, nors jos niekur aiškiai nenurodytos, neapibrėžtos. Štai prieš pradėdamos dirbti, tarsi prieš švenčiausias apeigas, rugių lauke žegnojasi moterys, ištisomis dienomis deginami Vėlinių laužai (tik dzūkams būdingas paprotys), skaidriame Ūlos vandenyje, kaip ir prieš daugelį metų, velėjami skalbiniai - rimti ir jaudinantys fotografijų vaizdai. Tačiau tradiciniai buities reikmenys, sodybų interjerai ir „naujoviškas“ kičas, pagaliau ir išraiškingi senųjų dzūkų tipažai sukelia šypseną.


Taigi, jei iš A. Baltėno užfiksuoto senojo dzūkiško kaimo greitai teliks tik gražūs vietovardžiai ir sunykusios arba neatpažįstamai pasikeitusios sodybvietės, fotografijų, kaip autentiško dokumento, istorinio šaltinio, svarba tik sustiprės. Kad ir kaip ten būtų, visuomet turėsime bent jau šiuos spalvotus dzūkų dienų ir darbų paveikslus.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.45 (874), 2009-12-11

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

dclBLGEzdhet, 2011-08-05 15:58

Furrealz? That's maervolusly good to know.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti