Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Atsargiai, netikra dokumentika


Paroda „Optimizmo epocha - sovietinė 1920-1939 m. fotografija“ „Prospekto“ galerijoje


Ignė Smilingytė

Share |
Markas Markovas-Grinbergas (1907-2006). „Laiminga motinystė“. 1935 m.
Iš parodos išėjau pakylėta. Knietėjo geriau suprasti kodėl. Tikriausiai džiugu buvo ir tai, kad niekas nenukrito ant galvos nuo stogo, kaip kad įspėjo ženklas prie galerijos durų. Kamavo nerimas, kad buvau paveikta utopiškai optimistinės propagandos. Nuo šios minties bandžiau gintis argumentuodama, kad sužavėjimą sukėlė forma, bet vidinis kritikas tėškė, kad toks ir buvo tikslas.

Parodai atrinktose idealistinio tarybinio meno laikotarpio nuotraukose vyravo trys motyvai: masės, herojai ir techninės pažangos simboliai. Iš šių sudėtinių dalių buvo konstruojamas sovietinės laimės mitas. Žmonės smagūs arba rimti, uniformuoti, surikiuoti kaip parade arba herojiškai kaip dantiračio dantukai atliekantys savo mažytį, bet svarbų darbininko vaidmenį valstybinėje sistemoje. Jie išdidūs, nesvarbu, ar tai šachtininkas pirmūnas, ar papirosų pardavėja gatvėje, ir vieningi, nesvarbu, ar atsidūrę masėse, ar pavieniuose portretuose. Kartais darbininkas vaizduojamas šalia technikos, kuria naudojasi, kartais architektūra ar konstrukcija tampa nuotraukos herojėmis. Man pačiai įdomiausia nuotrauka buvo ta, kur dėmesio centras yra paminklas. Manau, ji geriausiai atspindi sovietinio mito kūrimą pasitelkus meną. Savo gestu, dydžiu ir padėtimi paveikus propagandos kūrinys įamžintas nuotraukoje, taip padvigubinant jo svarbą, taigi ir įtaigą. O jei, pavyzdžiui, vaizduojama virėja tarp lėkščių, ją simboliu-paminklu padaro forma.

 

Tiksliai panaudotos meninės priemonės yra to laikotarpio (1920-1939 m.) sovietinės fotografijos tikroji jėga. Parodoje atskleistos pagrindinės formaliosios tendencijos. Pavyzdžiui, lėktuvas panaudojamas vaizduojant objektus tam tikru rakursu - iš viršaus ir įkypai, o siekiant efekto tinkamai pasirenkami stambūs arba bendri planai. Žinant tai, galima paneigti dokumentalią nuotraukų vertę. Tiesos šiose nuotraukose yra nedaug - tik tiek, kiek jos suteikia technika, mechaniškai fiksuojanti realius vaizdus. Visa kita - gryna fikcija. Pirmiausia, pasirenkami tam tikri siužetai - fiksuojamas tik viešas gyvenimas ir jo aspektai. Antra - pasirenkamas jo fiksavimo būdas. Kelios pasikartojančios kompozicijos sudaro įspūdį, kad buvo sekta gerai apgalvotu kanonu, kurio tikslas - įtikinti, „kokie mes būsim laimingi“. Tai viltingi, susikaupę, džiugūs portretai stambiu planu, gražiai aprengtos ir surikiuotos masės, aprėptos iš viršaus arba iš priekio, vedamos pavyzdingų narių. Taip pat rodoma didinga moderni architektūra, žvelgiant iš „koks aš mažas“ taško, arba herojiški darbininkai, tarsi susilieję su savo įrankiais. Šiose nuotraukose dokumentiškumas gali būti ir nesuvaidintas, bet tikrai atrinktas ir sumontuotas pagal utopijos reikalavimus.

 

Reportažinė ir konstruktyvistinė sovietinės fotografijos kryptys sudarė didžiąją gan vientisos parodos dalį. Dėl stilistinių ypatybių parodoje savo forma išsiskyrė tapybiška, arba „saloninė“, fotografija. Bet tik forma. Idėjiškai ji pratęsė ir padėjo sukurti geresnį to laikotarpio sovietinio meno vaizdą. Iš minkšto rūko išnyrančios figūros apgaubė jį mistine aura. Į proletariato idealus dar buvo galima žiūrėti kritiškai ir iš šalies, o modernaus šokio pozomis sustingę šokėjai kėlė norą atsidurti ten ir tada bei suprasti, kas iš tikrųjų vyko. O tuomet prisiminiau, kad apie tai mane jau mokė. Tai iliustruoja kelios nuotraukos ekspozicijoje - šalia Stalino figūros užtušuoti represuotų partijos narių veidai. Džiaugiuosi, kad gyvenu tokiu metu, kai rusai jau eksponuoja ir tokias sudarkytas nuotraukas. Vis dėlto organizatorių (Rusijos fotomenininkų sąjungos) tinklalapyje paskelbtos žinutės apie parodą Vilniuje retorikoje slypi užuomina, kad čia svarbiausia ne fotografija. Paroda iš pradžių buvo pristatyta Budapešto meno mugėje ir susidaro įspūdis, jog vėliau į Vilnių ji buvo atvežta politiniais tikslais (kad ir kaip būtų, džiaugiuosi, kad apskritai atvežta) - pabrėžiant valstybių fotografų sąjungų draugystę. Galbūt tai svarbu ir gražu, bet mane šiek tiek sutrikdė patirtas dvejopas parodos poveikis.

 

Įtaigios formos teikiamas malonumas šiuo atveju galėtų tapti pateisinama susižavėjimo priežastimi. Geriausių porevoliucinės Sovietų Sąjungos menininkų įvaldytos ir sąmoningai panaudotos meninės priemonės suteikia prieštaringam ideologiniam menui didelę išliekamąją vertę. Dėl to nepasiginčysi, tačiau išlieka paranojiškas jausmas, kad reikia būti atsargiai. Aš gyvai nemačiau, į ką pavirto šitų menininkų-idealistų siekiai, todėl priešindamasi tam, ko sava ideologija mokė mokykloje, ir apskritai niekuo nebetikėdama, galėčiau naiviai pasinerti į čia matomą įtaigų optimizmą. Nors ir sunkiai, bet galiu įsivaizduoti, kad po keliolikos metų, turėdama tokį vertingą ir tokį politišką meninį palikimą, Rusija galės kurti naują nacionalinį mitą. Tik mitą, nes tose nuotraukose nėra nei Rusijos dabarties, nei praeities. Tai pasakų iliustracijos, sumontuotos iš realių „stebuklų“ šalies kadrų.

 

Paroda Vilniuje vyko 2010 m. gruodžio 16 - 2011 m. sausio 7 d.

Sausio 14 d. paroda atidaroma Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2, Kaunas). Galerija dirba antradienį-penktadienį 11-18 val., šeštadienį ir sekmadienį 11-17 val.


„7 meno dienos“ Nr.2 (924), 2011-01-14

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

hOLkTTRmwmjFD, 2012-06-06 10:28

I have comment reiardgng the league table, I know Arba Minch Kenema and Harer Brewery match result is 0-0, but, you posted it as Arba Minch Kenema lost the match. Check it out. Thank you

ooo, 2011-01-17 16:56

aha, tikrai keistas jausmas apima nuo tarybinio optimizmo. Man toje parodoje labai įstrigo Majakovskio portretas. Toks ne didingas .. labai ilendantis i smegesnis

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti