Berlyno menų universitete studijavęs dirigavimą, 1994 m. Ženevoje (Šveicarija) laimėjęs antrą premiją Tarptautiniame dirigentų konkurse, Kai Bumannas savo koncertinės veiklos pradžioje fortepijonu akompanuodavo D. Fischerio-Dieskau ir A. Reimanno vokalo interpretacijos kursuose, nuo 1986 m. dirbo įvairiuose Vokietijos teatruose koncertmeisteriu, o vėliau - dirigentu. Nuo 1997 m. jis yra Krokuvos operos teatro meno vadovas ir pirmasis dirigentas, kasmet diriguoja spektaklius Berlyno „Deutsche Oper“ teatre, surengė turnė su Varšuvos kamerinės operos trupe Prancūzijoje, Ispanijoje, Japonijoje, intensyviai koncertuoja Lenkijoje, Šveicarijoje.

Panašiai kaip apie daugybę šiuo metu pasaulyje koncertuojančių jaunųjų virtuozų, pasižyminčių ypatingais sugebėjimais tarsi be pastangų atlikti techniškai sudėtingus muzikos kūrinius, rašoma, kad J. Mečetina yra viena talentingiausių ir ryškiausių atlikėjų, per metus surengianti Rusijoje ir Europoje po 80 koncertų. Muzikų šeimoje gimusi pianistė baigė Maskvos valstybinę P. Čaikovskio konservatoriją, nuo 10 metų sėkmingai dalyvavo įvairiuose konkursuose, 2003 m. apdovanota prestižine jaunimo premija „Triumfas“. Pianistės repertuare - daugiau kaip 25 fortepijoniniai koncertai su orkestru, jiems dirigavo V. Spivakovas, M. Rostropovičius, S. Sondeckis, D. Sitkoveckis.

S. Rachmaninovo Koncerto Nr. 3 d-moll muzika suteikė daug džiaugsmo klausytojams. J. Mečetinos neeilinis meistriškumas, sugebėjimas laisvai įveikti didžiulę sunkią fortepijono partiją - įtemptas plačių akordų virtines, smulkių natų kaskadas, scherzo epizodų žaismę bei lengvumą - darė įspūdį, leido patogiai jaustis ir dirigentui bei orkestrui, šis galėjo vesti plačias, puikiai skambančias prašmatnios romantinės muzikos linijas, žavėti nuostabiais šiltais ar veržliais skambesiais. Gal tik Koncerto pradžioje, natūraliai ir maloniai nuskambėjus pirmai temai, orkestras griežė kiek per masyviai, užgožė greitai ir lengvai pianistės atliekamą judrių natų pynę. Kuo toliau, tuo geresnis buvo garsinis balansas tarp orkestro ir solistės, o ansamblio požiūriu sudėtingas sinchronas atrodė beveik idealus. Tikėkimės, kad ši jauna, fiziškai labai ištverminga, puikios atminties ir pasitikinti savo galimybėmis virtuozė ateityje šio Koncerto traktuotę praturtins dramatizmu, gilesniais jausmais, interpretacine išmone.

G. Mahlerio Simfonijos Nr. 10 Adagio taip pat paliko puikios kokybiškai atliktos muzikos įspūdį. Adagio tempui tiko gana statiška traktuotė, kurioje įtaigiai ir gražiai, kiek vienodoka dinamika buvo perteikiami lėtai tekančios muzikos vingiai. Kai atėjo į galvą mintis, ar ne per ilgai tęsiasi šie panašūs, jau monotoniškais tampantys skambesiai, staiga viskas nutilo, orkestras ėmė griežti nepaprastai tyliai ir subtiliai. Taip pat netikėtai suskambo galingi vargonai. Toliau dinamika buvo įvairesnė, orkestras griežė gražiai ir įtaigiai.

Kiek nuvylė koncertą užbaigusio M. Ravelio „Valso“ traktuotė. Susidarė įspūdis, jog tai - tik pirminis, darbinis šio kūrinio atlikimo variantas. Muzika skambėjo statiškai, trūko ilgesnių linijų, tėkmės, spalvingumo, tikslesnio garsinio balanso tarp įvairių instrumentų. Galima buvo patikėti, kad garsus XX a. pradžios impresarijus Sergejus Diagilevas, užsakęs M. Raveliui sukurti baletą, galėjo sukritikuoti kūrinį, kaip netinkamą jo trupei, būtent išgirdęs panašią „Valso“ traktuotę. Tikėkimės, kad jei bus proga orkestrui ateityje pagroti šį įspūdingą kūrinį, pasiseks kur kas geriau.

„7 meno dienos“ Nr.3 (925), 2011-01-21