Gelgotiškas?! O ką tai reiškia? Kiekvienas muzikas profesionalas (o šiandien ir lygiavertis, kalbant apie sukauptų žinių bagažą, mėgėjas) galėtų apibūdinti ir stulbinamai greitai atskirti savitą ir individualią J.S. Bacho, W.A. Mozarto, F. Chopino, I. Stravinskio, J. Cage'o muziką. Tarti: „Žinau! Juk tai Mozartas! Muzika meistriška, šviesi, lengva, prisodrinta ir lyrikos bedugnių, ir pribloškiančių temų... Paklausyk harmonijos „minkštumo“, grakščių mordentų ar trilių.“ Arba: „Šiam kūriniui skambinti reikalinga puiki technika. Jis virtuoziškas, prabylantis tarsi poetiška, tarsi melancholiška kalba, stiprūs dinaminiai niuansai, gilus ekspresyvumas, juntamas impulsyvus, laisvas rubato... Tai galėtų būti Chopinas.“ O ką reikštų „gelgotiška“ muzika, pradėjusi skambėti vos prieš keletą metų? Ar ji jau tokia išsiskirianti ir novatoriška? Ji dvelkia minimalistine estetika ir negausiomis komponavimo priemonėmis, neretai adityviniu principu konstruojama vos iš keleto „širdį virpinančių ir iš sielos sklindančių“ garsų, primenanti amerikiečių minimalistų kūrybą. Nuo jos neatskiriamas režisūrinis apipavidalinimas, kuriant tarsi minivaidinimą, muzikinį spektaklį. Tačiau argi tokią koncepciją būtų galima vadinti novatoriška ir juolab „gelgotiška“?

Minimalistinė estetika, stilistika, teatrališkas muzikinis vyksmas, netradicinės koncepcijos projektai įvairiose erdvėse, giliai atmintin įsirėžusių ankstesnių muzikinių opusų rekomponavimas... Tai sakytina apie kolektyvą, kurį galbūt būtų galima apibūdinti kaip „gelgotišką“, turint galvoje tai, kad Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO) yra šio jauno ir perspektyvaus kompozitoriaus vaisius visomis prasmėmis. Tačiau apie „gelgotišką“ muziką, jeigu ji bus tokia individuali, rašys nebent kitame šimtmetyje.

Tai, apie ką reikėtų kalbėti šiandien, yra NIKO - profesionalus ir daug žadantis jaunų stygininkų ansamblis, kurio vardas jau pažįstamas ne tik šiuolaikine muzika besidomintiems sostinės ar Rygos, Maskvos, Londono, Sankt Peterburgo, Duisburgo (šiuose miestuose orkestras yra surengęs koncertus) gyventojams, bet ir kur kas didesniam šiuolaikinio meno profesionalų bei mėgėjų būriui. Sau ir savo kolektyvui didelius reikalavimus keliantis ansamblio vadovas Gediminas Gelgotas groti jame leistų ne bet kam. Jis (kartu su visu NIKO) atidžiai renkasi atlikėjus - puikiai griežiančius, artistiškus, pritariančius jo kūrybinėmis idėjoms ir, be abejo, tikinčius jomis. Pavyzdžiui, kūrinys „X 21, 3“, pasibaigiantis ilgu dviejų artistų bučiniu, NIKO muzikantų buvo atliktas itin natūraliai. Jokio susivaržymo, įtampos, nepatogumo kaip žiūrovė nejutau. Viskas vardan tiksliai įgyvendinto kompozitoriaus sumanymo, įtaigiai perteiktos minties. Nors kalbant apie patį kūrinį, išgrynintos idėjos jame pasigedau: sonorinė masė, minimalizmas, vaidinimas, balsų polifonija (iš kurios įstrigo viena iš pirmo žvilgsnio banali frazė: „menas yra tokia nereali pasakų šalis“)... Visko pagaminta tarsi per gausiai arba ingredientų yra per daug - iš tokios medžiagos būtų galima sukurpti ne vieną grynesnį produktą.

Paskutiniame 2010-ųjų NIKO koncerte, surengtame gruodžio 27 d. jau nuolatine tapusioje NIKO buveinėje - „Fluxus ministerijoje“, pristatyta programa atspindėjo ansamblio pajėgumą atlikti ne tik G. Gelgoto, bet ir kitų autorių (J.S. Bacho, A. Pärto, P.M. Hamelio) sukurtą muziką. Skambėję minėtų kompozitorių veikalai - tai G. Gelgoto versijos savo ansambliui (kaip prabangiai skamba!): muzikaliai ir techniškai atliktos (Giedrės Žarėnaitės solo iš A. Pärto „Fratres“), harmoningai „kalbančios“ dialogu ir kartu konkuruojančios (Augustos Jusionytės ir Dalios Simaškaitės atlikta J.S. Bacho Čakona d-moll), atskleidžiančios ansamblio narių ir vadovo bendravimą akimis ir kūno kalba (G. Gelgoto dirigavimo maniera atliekant P.M. Hamelio „Trio“). NIKO artistai įrodė galintys atlikti ir techniškai sudėtingą J.S. Bacho muziką, o jų vadovas atskleidė savo gebėjimą apdoroti ir valdyti svetimą muziką (čia galima būtų prisiminti ir NIKO bei operos solistės O. Kolobovaitės atliktą originalią, iš J.S. Bacho kūrinių fragmentų sudarytą kompoziciją).

Kai NIKO imasi groti paties G. Gelgoto sukomponuotus kūrinius, jie tarsi gyvena „nerealioje pasakų šalyje“. Jie laisvi, jautrūs kiekvienam gyvam, grynam garsui, judesiui, kvėptelėjimui, žvilgsniui. Tarkime, grodami žinomiausią kūrinį „What's Unrobotizable“, NIKO artistai jaučiasi lyg žuvys vandenyje ir pavydėtinai pasitiki vienas kitu. Kai G. Gelgoto muzikinių opusų („To The Skies“ ir „Body Language“) partitūrose atsiranda vokalo linija, dėmesys ir, rodos, sudėtingiausia užduotis skiriama ne styginiams, o būtent balsui. Grupių „Empti“ ir „Pieno lazeriai“ vokalistės Giedrės Kilčiauskienės tembras, atliekant „Body Language“, puikiai derėjo su G. Gelgoto tembru. Tačiau balso valdymo, improvizacijos, intonacijos aspektu jųdviejų lyginti nereikėtų. Populiariosios muzikos atlikėjos susidūrimas su akademinės muzikos kompozicija baigėsi gana sėkmingai, net geriau nei paties G. Gelgoto. Tačiau nepaisant tų smulkių nesutapimų, banguojančios melodinės linijos, išplaukusios virš strykų jūros, klausytis buvo įdomu. Tuo tarpu kompozicijoje „To The Skies“ populiari vokalistė atskleidė viską, ką turi geriausia, o autorius - kūrybiškiausia ir gryniausia. Vadinčiau tai vakaro kulminacija arba sėkmingiausiai atskleistu muzikiniu įvykiu.

Drąsos kuriant ir įgyvendinant savo idėjas G. Gelgotui ir NIKO, rodos, nestinga, erdvę repeticijoms ir koncertams jie jau turi, savitą gerbėjų būrį - taip pat. Kūrybinė potencija ir atlikėjų profesionalumas jiems nesvetimi, net būdingi. O meno, kaip neribotų galimybių pasaulio, kur gali laisvai judėti savo susikurtos vizijos link, suvokimas leidžia jiems žvelgti viena kryptimi. Šiam jaunam ansambliui norėtųsi palinkėti nesustoti iki šiol pasiektame lygyje ir nuolat kopti vis aukštyn, keliant kartelę sau, kaip kūrėjams, taip pat atlikėjams ir publikai - kaip nuolatiniams netradiciškų jų projektų vertintojams ir vartotojams.

„7 meno dienos“ Nr.2 (924), 2011-01-14