Filmą „Roma“ (LTV, gegužės 2 d. 23.15) Fellini kūrė ties 1970-1971 m. riba. Dauguma šio filmo epizodų jungiami laisvai, nesilaikant griežtos struktūros. Nuolat keičiasi nuotaikos, konvencijos. Tai vienas autobiografiškiausių (nors kitokių Fellini, ko gero, ir nekūrė) režisieriaus filmų. Jis yra autorius, jis - čičeronė, vedžiojantis žiūrovus po amžinąjį miestą. Tokį, kokį įsivaizdavo vaikystėje. Kokį pamatė atsidūręs jame jaunuolis iš provincijos miestelio. Kokiame gyveno garsus režisierius.

Kita vertus, kartu su Fellini mes, žiūrovai, tarsi klaidžiojame po milžinišką labirintą. Visas filmas nuaustas iš vizijų, karikatūrų, asmeniškų režisieriaus obsesijų, bet kartu ir stebėjimo. Romos atmosfera filme tokia materiali, kad, regis, ją gali paliesti ranka. Fellini pats yra tos miesto materijos dalis. Neatsitiktinai kitas miesto simbolis - Mamma Roma - didi aktorė Anna Magnani naktį švelniai pasiunčia jį namo.

Iš pradžių filmas turėjo vadintis „Miestas“. Roma Fellini yra sakrali vieta, egzistuojanti už laiko, istorijos ribų. Mitas. Pažadėtoji žemė. Ir gal vienas tobuliausių moteriškumo įsikūnijimų. Kartu tai ir būsimos (arba jau įvykusios) apokalipsės vieta. Neatsitiktinai filmas prasideda ir baigiasi simboliškais kadrais - pradžioje Romos aplinkkelio, kuriuo juda mašinų masė, finale - naktį Romos gatvelėmis važiuojančiais motociklininkais. Jie kelia baisų triukšmą ir primena paslaptingus raitelius ar net apokalipsės pabaisas.

Fellini „Romoje“ - kaip Kasandra, jis skelbia pasaulio pabaigą. Tik Fellini pabaiga visada yra vertybių mirtis. Todėl pats baisiausias ir kartu pats plastiškiausias, netikėčiausias filmo epizodas man yra finalinis liturginių drabužių modelių demonstravimas. Negailestinga satyra čia susilieja su košmaru - atgijusios mumijos, šmėklos, lavonai demonstruoja kuklias sutanas ir prabangius, auksu švytinčius kardinolų drabužius. Reginio pabaigoje pasirodo superžvaigždė - Popiežius. Šis labiausiai antiklierikalinis epizodas ties sapno ir tikrovės riba man yra viena įspūdingiausių visos kino istorijos vizijų. Nors ir cituotas daugybėje filmų, šis bažnytinių madų demonstravimas visai nepaseno. Atvirkščiai, atrodo pranašiškas. Ypač dabar tai gali suvokti ir kaip krikščioniškos civilizacijos virtimo masine kultūra metaforą. Fellini visada tvirtino, kad Bažnyčia prarado sielą, tapo ceremonija, reginiu, prabangiu kostiumu.

Didysis režisierius nekentė masinės kultūros ir jautriai reagavo į tai, kaip kinas vis labiau tampa priklausomas nuo televizijos ir kitų pigių reginių. Kita vertus, regis, jis sakė: „Aš manau, kad dekadencija, žlugimas yra būtina atgimimo sąlyga. Esu laimingas, kad gyvenu epochoje, kurioje viskas nestabilu.“

Bet ar ne televizija mums siekia suteikti gyvenimo stabilumo įspūdį? Stabiliai beviltiški ir vulgarūs seimūnai stabiliai gadina politinę atmosferą. Stabiliai viskuo patenkintas premjeras nuolat kartoja tuos pačius užkeikimus. Stabiliai kvaili televizijos šou tik patvirtina, kad pasaulis aplink nesikeičia. Stabiliai esame dugne. Todėl net užpavydėjau ukrainiečiams tokios gyvos jų išrinktųjų reakcijos parlamento posėdžių salėje. Proletarų ginklas buvo grindinio akmuo. Naujųjų laikų ginklas - supuvę kiaušiniai? Mano šaldytuve dešimt tokių ne pirmo šviežumo tikrai atsiras. Gal kam reikia?

Nors kiti šios savaitės filmai nė iš tolo neprilygsta Fellini šedevrui, leisiu sau kelis parekomenduoti. Pirmiausia tai Paulo Greengrasso „93-iasis reisas“ (LNK, gegužės 1 d. 22.45). Filmo pagrindas - tikri 2001-ųjų įvykiai, kai rugsėjo 11 d. į San Franciską skrendantį lėktuvą užgrobė teroristai. Jie turėjo taranuoti Baltuosius rūmus. Lėktuvas nukrito Pensilvanijoje, jo keleiviai iki pat pabaigos priešinosi teroristams. Filmas pasakoja apie keleivių ir lėktuvo įgulos dramą. Greengrassas ir jo bendraautoriai naudojosi įvairiais šaltiniais, net menkiausiomis detalėmis, kurios užfiksuotos paskutiniuose keleivių pokalbiuose su artimaisiais, skrydžių kontrolierių pokalbių įrašais, JAV Senato komisijos tyrimu.

Filmo, kuris sukurtas dokumentinės dramos stiliumi, autentiškumo įspūdį didina ir tai, kad vaidmenis kūrė iki tol nelabai matyti aktoriai. Remdamiesi faktais, jie dažnai tiesiog priešais kamerą improvizavo dialogus. Režisierius stengėsi laikytis realaus įvykių laiko - viskas trunka maždaug tiek, kiek ir iš tikrųjų. Bet tai, kad Greengrassas nesilaikė holivudinių konvencijų, neapeliavo į pačius sentimentaliausius žiūrovus, žinoma, nebuvo sutikta palankiai, bent jau JAV, kur žiūrovai vertina paprastesnį, bet užtat jausmingesnį kiną. Režisierius pabrėžė: „93-iasis skrydis jaudina mūsų vaizduotę daugiausia dėl to, kad iš tikrųjų nežinome, kas tiksliai įvyko.“ Jis pasirinko rekonstrukcijos kelią, manydamas, kad kuo tikslesnė ji bus, tuo labiau filmas priartės prie tiesos.

Filme „Asmens sargybinis“ (LNK, 3 d. 22.40) dabar jau gerokai primiršta Whitney Huston iš tikrųjų vaidina save - estrados ir kino žvaigždę. Reičel pasiekė šlovės viršūnę. Ją supa gerbėjai. Bet vienas jų nori nužudyti žvaigždę. Todėl Reičel pasamdo asmens sargybinį (Kevin Costner)...

Filmas sukurtas 1992-aisiais. Tada jis toli gražu nebuvo laikomas šedevru. Nežinau, kas kaltas, - nostalgija ar šiuolaikinis kinas, bet dabar filmas atrodo geresnis nei anksčiau. Laikas kartais veikia kino naudai. Tai įrodė ir nauja LTV laida „Kine kaip kine“, kurios šį šeštadienį, deja, nematysime. Užtat bus proga prisiminti ne kartą rodytą vieną ankstyvųjų kito kino genijaus Stanley Kubricko filmų „Garbės keliai“ (LTV, 1 d. 23 val.) - 1957 m. sukurtą antikarinį filmą, nukeliantį į Pirmojo pasaulinio karo žemines.

Iš naujesnių ir rečiau kartojamų filmų galiu parekomenduoti Venecijos festivalio konkurse 2004 m. rodytą amerikiečio Jonathano Glazerio „Gimimą“ (LNK, 2 d. 00.05). Tai pasakojimas apie trisdešimtmetę moterį, turtingą niujorkietę Aną (Nicole Kidman). Jos sutiktas dešimtmetis berniukas tvirtina, kad į jį persikėlė mirusio nuo širdies smūgio moters vyro dvasia. Iš pradžių viskas atrodo absurdiška, bet laikui bėgant grįžta Anos prisiminimai, ji pradeda įsiklausyti į berniuko žodžius ir nusprendžia ištirti, ar jis sako tiesą. Beje, Anos motiną suvaidino viena Holivudo legendų Lauren Bacall.

Susanne Bier filmo „Tai, ką mes praradom“ (TV3, 2 d. 21.10) herojė - taip pat vyrą (David Duchovny) praradusi moteris. Po staigios jo mirties Odri (Halle Berry) liko viena su dviem vaikais ir daugybe problemų. Nevilties apimta moteris užmezga gilų ryšį su nuo heroino priklausomu teisininku (Benicio Del Toro). Jų santykiai sudėtingi, bet tikri. Režisierės pavardė tikrai pažįstama skandinavų kino gerbėjams. Bier dažnai kuria filmus apie sudėtingus šeimos santykius. JAV 2007 m. pasirodžiusiame „Tai, ką mes praradom“ ji vengė sentimentalumo. Subtilumas ir jausmų tiesa visada buvo moterų kino stiprybė.

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.17 (893), 2010-04-30