Žinoma, taip yra ne todėl, kad, pasak režisieriaus, filmas kurtas net penkiolika metų. „Atsisveikinimo“ stilius verčia prisiminti kur kas ankstesnius laikus. Tuos, kurie dabar vadinami brežnevinės stagnacijos laikotarpiu. Tie filmai dažniausiai buvo priskiriami autoriniam kinui. Jų personažai buvo priversti rinktis: prisitaikyti ar maištauti. Dažniausiai jie vis dėlto susitaikydavo su tikrove. Toks buvo bene garsiausias iš jų - Olego Jankovskio herojus iš Romano Balajano „Skrydžių sapnuose ir tikrovėje“, panašiai elgėsi ir Raimondo Vabalo „Mainų“ ar „Rungtynių nuo 9 iki 9“ personažai. Juos pagimdė konkretus laikas ir situacija. Dainiaus Kazlausko kuriamas jūreivis Audrius pritaptų prie jų, žinoma, su tam tikromis išlygomis, nors pasirinkimo ir vertybių degradacijos temos aktualios kaip ir anksčiau.

„Atsisveikinimas“ atvirai apeliuoja į 7-8-ojo dešimtmečių autorinio kino stilių, kuris dabar smarkiai užsipuolamas komercinio (!?) lietuvių kino adeptų. Nuo pirmų kadrų jį pabrėžia ir Kipro Mašanausko muzika, kuri kam nors gali sukelti net nostalgiją, bet iškart priverčia klausti savęs, kada iš tikrųjų vyksta filmo veiksmas. Vaizdas palieka jokių abejonių - veiksmas vyksta dabar, mūsų laikais, o tokia muzika kartais skamba per „Rusų radiją“. Tarkime, kad ją mėgsta filmo herojus. Jis - jūreivis, matyt, gana sentimentalus žmogus. Išlipęs į krantą Klaipėdoje, jis susipažįsta su jauna ruse, kuri taip pat primena senų sovietinių filmų herojes - yra romantikė, pakilusi virš realybės, ir deklamuoja Aleksandro Bloko eiles. Tada tradiciškai reikia laukti meilės romano ir triukšmingo pasilinksminimo viešbučio bare bei uostamiesčio merginų, kurios anais laikais buvo vadinamos „16 divizija“. Taip ir įvyksta. Tiesa, romanas taip ir neužsimezga. Netrukus tampa aišku, kodėl: Audrius mirtinai serga ir rengiasi atsisveikinti su pasauliu.

Pirmajame filmo scenarijaus variante, kurį teko skaityti senokai, regis, prie jo buvo prisidėjęs ir Marius Ivaškevičius, tai ir buvo pagrindinė filmo tema - skausmingas ėjimas į save, kad kelio pabaigoje pagaliau suvoktum, jog gyvenai ne taip. Nepadarei to, kas svarbiausia, nepakankamai mylėjai artimus žmones. Metafizinis ir kartu fiziškas mirties artėjimas žadėjo kitokį filmą.

„Atsisveikinime“ jo neliko. Filmas tapo savotišku susitikimų ir atsisveikinimų kaleidoskopu. Audrius susitinka su visais - seneliais, mama, buvusia žmona ir jos nauju vyru, su sūnumi, gydytoju, vaikų namų direktore, vaikystės drauge Rasa, artimais ir tolimais giminaičiais... Kiekviename epizode kas nors vyksta: Audrius primuša vyriškį (Remigijus Vilkaitis), kurį palaiko buvusiu auklėtoju, matyt, pedofilu, lankosi klube, kur šoka Rasa (Olga Generalova), grįždamas namo įsodina į mašiną atsitiktinę merginą, ši lieka nakvoti jo apleistame bute. Viena buitinė scenelė keičia kitą. Bet nė viena iš jų nėra svarbi, būtina. Ypač nevykusi ir iki galo neišrišta kažkokio seklio linija, kuri užsimezga dar Klaipėdos bare. Taip pat dramaturgiškai nelabai paaiškinama, kodėl nuolat svyruoja personažo nuotaika. Suprask, kalta liga. Audriaus nusivylimą keičia pyktis, bet ir tai tėra tik etiudai, iš kurių filmas taip ir nesusilipdo. Gal todėl, kad žiūrovas nuolat turi spėlioti, kas yra kas, gal todėl, kad kai kurių antraplanių scenų, pavyzdžiui, Vladimiro Jefremovo suvaidinto kaimyno alkoholiko epizodo, dramos ir tragizmo koncentracija kur kas didesnė.

Galiu sau paaiškinti, kad ta personažų (jų katastrofiškai padaugėja paskutiniame filmo trečdalyje) ir smulkių įvykių gausa režisierius bando užpildyti paties Audriaus vidinę tuštumą. Juk jis visai nesiekia suvokti savęs, jis tiesiog nori atsisveikinti su visais, todėl juos ir kviečia į kaimą, pas senelę, kur susėdę prie vieno stalo giminės ir artimieji atskleis savo žemišką menkybę. Sunku suprasti, kodėl Audrius taip nori susitikti su jais visais, filme piešiamais tik tamsiomis ar net sarkastiškomis spalvomis, kaip kad nimfomanė Dalios Storyk suvaidinta Audriaus mama ir jos bevalis vyras. Atsisveikinti ir bent jau sau įrodyti, kad yra geresnis už juos visus?

Štai čia ir išryškėja pagrindinis „Atsisveikinimo“ ir autorinio kino skirtumas: Donelos filmo pasaulis labiau primena tą, kurį rodo lietuviški serialai. Jis paprastas (jei ne primityvūs), personažų motyvai - aiškūs ir tokie pat paprasti, dialogai (kaip kad dažniausiai lietuvių kine) rėžia ausį ir žeidžia gerą skonį. Mirtis, jos artėjimas nesukuria jokių gilesnių refleksijų, apibendrinimų, trumpai tariant, antrojo istorijos dugno. To, dėl kurio literatūros ir kino taip dažnai naudojamą siužetą apie atsisveikinimą su gyvenimu vertėjo pasakoti dar kartą. Todėl ir autorinio kino kadaise mėgtos poetinės metaforos - Audriaus sapnas filmo pradžioje, kai rūke medžiotojai nušauna baltą arklį, ar simboliška Rio de Žaneiro Kristaus poza, kuria Audrius sustingsta kadre filmo pabaigoje (beje, jų taip pat yra kelios), prie „Atsisveikinimo“ pasakojamos istorijos neprilimpa, atrodo tik pretenzingas svetimkūnis. Kito filmo atplaiša. Žinoma, operatoriaus Rimvydo Leipaus pastangos sujungti tą temų ir personažų margumyną į vieną visumą atrodo didvyriškos. Bet ir jos neišgelbsti „Atsisveikinimo“, kaip to nepadaro ir didvyriškos gausių filmo aktorių pastangos. Todėl ir Audriaus atsisveikinimas su pasauliu banguotoje jūroje klykiant žuvėdroms atrodo tik jausmingo romanso pabaiga.

„7 meno dienos“ Nr.17 (893), 2010-04-30