Na iš vienos pusės gal ir žiaurus, bet ką pdyarasi.Ir ne katinas, o katė. Ir ne naminė, o pusiau laukinė. Ir ne žaidžia, o suvalgo. Žaidžia ji tik su pelėmis, žuvys negali pabėgt, tai nėra kaip žaist.Ir žuvys šitos iš „prūdelio“, kur jų daugiau nei reikia ir kur joms maisto stinga.Dėl holokaustų, matėm pakankamai tokio tipo filmų. Gal kažkas truputį ir yra panašaus.

mane paroda sukrete. nemanau kad kitu budu tos istorijos ir nepasiektu.
Pramogos mazai, bet stipru. Stiprus menas.

ir, atrodo, kad grigaliunui, is tiesu nerupi ta tema ir tie
zmones, bet jis stengiasi buti aktualus, madingas, taipskant, buti paklausus, o tai jau kiek ciniska, tskant

taip taip. tik grigoravicienes superrimtumas visuose tekstuose kartais perauga i pretenzinguma

Giliai sujaudino viskas: prievarta, žiaurumas, begalinė neteisybė... žodžiais nenusakoma žmogaus minčių galia, suteikusi dailininkui idėją, paliktus prievartos įrodymus panaudoti kankinių pagerbimui... Ačiū rašinio autorei...

Pati idėja daug vertesne už realizaciją. Menininkas užleido vietą sociologui.

nors neturiu galimybės išvysti betarpiškai, bet seniai neteko skaityti apie tokį giliai prasmingą projektą. Pagaba menininkui ir straipsnio autorei.