Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Žiūrovai neliko abejingi „Duburiui”


Mums rašo


7 MD

Share |
„Duburys“
Naujausias lietuviškas filmas „Duburys” sulaukė žiūrovų gausių vertinimų, taip pat ir raštu. Publikuojame keletą atsiliepimų.


Jaučiau, kad suprantu režisierių...

 

Prabilti apie režisieriaus Gyčio Lukšo filmą „Duburys“, sukurtą pagal to paties pavadinimo Romualdo Granausko romaną, mane paskatino tai, jog kūrėjas ne kartą yra akcentavęs žiūrovo, ypač jaunesnės kartos, nuomonės svarbą jam.

 

Gimiau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Kai buvau studentė, prasidėjo Atgimimas, tad kartais sunku atrinkti, kiek sovietmečio išgyvenau pati, kiek apie jį skaičiau, mačiau filmuose, girdėjau iš artimųjų pasakojimų.

 

Visad laukiu naujų lietuviškų filmų, juolab Gyčio Lukšo. Iš paauglystės prisimenu jo filmus „Virto ąžuolai“ ir „Vasara baigiasi rudenį“. Iki šiol gyvi studijų metais taip mėgtų, po keletą kartų žiūrėtų ir savotiško sakrališkumo mano būtyje įgijusių jo filmų „Vakar ir visados“ bei „Žolės šaknys“ vaizdai. Vėliau - „Žalčio žvilgsnis“ ir „Mėnulio Lietuva“... Šįkart dėmesį patraukė ir reklaminis retrostiliaus filmo plakatas - tie du berniokai ant tilto atbrailos lyg nuotraukoje iš tėvų jaunystės nuotraukų albumo. Ir filme retrostilius (nespalvoti vaizdai, sovietinių laikų atributika, drabužiai, buities detalės, transportas, dvikalbystė...), nukeliantis į praėjusio šimtmečio 5-7-ąjį dešimtmečius, padeda sukurti to laiko dvasią.

 

Žiūrėjau filmą ir jaučiau, kad suprantu režisierių, lėtai ir paprastai (taip granauskiškai), bet labai jautriai pasakojantį „Duburio“ veikėjų gyvenimo istorijas. Jaučiau, kad pritariu jam, filmo epigrafu (kaip ir R. Granausko romane) pasirinkusiam J. Strielkūno ketureilį: „Bet vis tiek, bet vis tiek / Vieną vasarą čia / Buvo mūsų pasaulis, / Džiaugsmai ir kančia.“ Jutau tą laiką: ir pokario šeimų tragiškas netektis, ir kaimo paauglių, taip troškusių šviesos ir godžiai rijusių knygas („Jis buvo knygų vaikas“, - ir romane teigiama apie Juozapą; „Literatūra mums buvo viskas,“ - prisiminimuose apie moksleiviškus metus tvirtino R. Granauskas), didžiąsias svajones (kurioms, deja, nebuvo lemta išsipildyti), ir suaugusiųjų sielos skausmą, skandinamą alkoholio stiklinėse... O labiausiai man už širdies griebiantys filmo epizodai susiję su motinos įvaizdžiu. („Maniau, kad filmas bus neteisingai skaudus, jeigu jame nebus nė krislo šilumos, jeigu J. Gaučys neturės jį mylinčios motinos,“ - viename interviu sakė G. Lukšas.).

 

Motina (aktorė D. Anevičiūtė), išlydinti sūnų iš namų (ta amžinoji ir motinų, ir tėvynės priedermė - skaudama širdimi išleisti iš gimtinės savo vaikus!). Motina, savo namuose švelniai sutinkanti Mašką (aktorė O. Borbat) - nepažįstamą, kitakalbę. Ir skaudžiausia - žinia apie motinos mirtį, sustiprinanti Juozapo Gaučio (aktorius G. Kiela) būties tragizmą...

 

Iki filmo pabaigos naiviai vyliausi (nors ir buvau skaičiusi romaną), kad Juozapo atrama taps jo gimtieji trobesiai (nors ir tušti), gimtojo kaimelio kapinaitės (jose atgulė abu tėvai). Tai, matyt, režisieriaus, su meile pavaizdavusio gimtuosius namus (jie lyg iš „Žolės šaknų“, saugantys dvasią, suteikiantys stiprybės), „nuopelnas“. Tad pritariu jam, pakeitusiam vaizduojamo R. Granausko romano pabaigą viltingesne. Juk taip džiugu jausti, kad visad išlieka viltis!.. Ir taip gera pamatyti dar vieną lietuvišką filmą, skatinantį tarsi lengviau atsikvėpti: esu, turiu atramą, savąsias vertybes ir stipriai jaučiu praėjusių šimtmečių dvasią, kurios, ačiū Dievui, nesugebėjo sunaikinti jokia okupacija (netgi sovietmetis).

 

Onutė Bradūnienė

 



Žiūrint į upės duburį kitu kampu

 

„7 meno dienų“ rugsėjo 11 d. numeryje buvo išspausdinta Gyčio Lukšo filmo „Duburys“ recenzija. Turint omeny, kad mūsų kinui - ir kultūrai apskritai - šio filmo premjera buvo tikrai svarbus įvykis, kilo noras polemizuoti su kino kritikės Živilės Pipinytės interpretacija.

 

Nesunku suprasti, kad kalbų sandūra šiame filme yra viena iš esminių priešpriešų, su kuriomis susiduria pagrindinis veikėjas Juozapas Gaučys (Giedrius Kiela). Recenzijoje rašoma: „Filme nuolat skamba rusų kalba (deja, ji ne visada atrodo pateisinta), nes pradėjęs dirbti vairuotoju Gaučys patenka į žinybinį bendrabutį, kuris tapo nakvynės namais ne vienam atvykėliui iš tolimų sovietinės tėvynės pakraščių.“ Jei nusibrėžtume takoskyrą tarp to, kas Gaučiui sava ir kas svetima, pamatytume, jog vienoje pusėje lieka nuostabi gamta, nuolat dirbanti motina (Diana Anevičiūtė), saulėti vaikystės prisiminimai, kitoje - pilka sovietmečio rutina, nevykęs šeimyninis gyvenimas su Maška (Oksana Borbat), alkoholizmas ir dvasinė degradacija. Šią priešpriešą ir paryškina kalbų vartojimas filme. Lietuvių kalba simbolizuoja viską, kas sava, rusų kalba - kas svetima. Net su Maška jiedu taip ir neranda „bendros“ kalbos. Regis, tai iš tiesų yra gerai apgalvota ir svarbi filmo dalis.

 

Recenzijoje rašoma: „Didmiestyje sužlugdyto kaimiečio Juozapo Gaučio likimas yra vienos iš lietuvių prarastųjų kartų metafora“. Tuomet Gaučio personažas (charakteris) yra „sovietmečio lietuvio“ atitikmuo, ar ne? Bet juk Gaučys pasyviai pasitinka visus išbandymus, nes nesupranta, iš kur jie atsiranda ir kodėl jų reikia tikėtis. Štai ir motina apie jį sako, kad jis nėra matęs tikro vargo, todėl negali suvokti, ką išgyveno Maška. Ko gero, negalime taip tiesmukai išvesti paralelės tarp jo ir visos tautos likimo.

 

Dar viena citata: „Suprantu, kad Gaučio impotencija - greičiau literatūrinė metafora. Esą štai ką sovietai padarė su lietuvių tauta.“ Tikrai įdomi versija. Matyt, ji remiama ką tik mūsų aptarta prielaida, jog Gaučys yra visos tautos reprezentantas. Tačiau kažin ar Gaučio istorija yra tipiška visų kaimo lietuvių, atvykusių į didesnį miestą, istorija. Tad ir panašios pastabos skamba kiek perdėtai, juolab kad šios paralelės nėra akcentuojamos filme. Vis dėlto žiūrint „Duburį“ erzino ne didėjantis dėmesys impotencijai, bet tas faktas, kad bene visos scenos jaunavedžių namuose buvo nufilmuotos visiškai vienodai: mums pusiau stambiu planu rodomi lovoje gulintys Gaučys ir Maška, o ant jų krenta siauras šviesos ruožas.

 

Jei lygintume, kokiomis kino priemonėmis pasakojimas buvo konstruojamas „Nereikalinguose žmonėse“ ir „Duburyje“, pamatytume, kad pirmajame įtampa kuriama pasitelkus muziką ir perdėtai teatrališkai, o antrajame įtampos, muzikos, didaktiškumo yra nedaug, viskas minimalistiška, veikėjų tragedijas mes išgyvename dėl to, kad jos kelia siaubą pačios savaime. Žinoma, viskas yra apgalvota, bet daug subtiliau. Mano nuomone, tai rodo filmo kūrėjų pagarbą žiūrovui. Ž. Pipinytei pasirodė priešingai, ji sako, kad „Duburys“ perpildytas didaktikos, kad režisierius ir aktoriai tiesiog verste verčia mus užjausti filmo herojus. Pasirodo, filmo metu mums peršama mintis, kad Gaučį sužlugdė politinė santvarka. Be to, pats Gaučys esąs perdėtai pasyvus ir jį vaidinantis aktorius nesugeba perteikti emocinės veikėjo patirties. Kitaip tariant, Ž. Pipinytė atmeta prielaidą, kad net didžiausių sukrėtimų metu Gaučys gali išlikti naivus ir flegmatiškas.

 

Vairuotojos Klavos ir žmonos Maškos personažai, Ž. Pipinytės požiūriu, esą nukentėjo nuo filmo kūrėjų polinkio didaktizuoti. Be to, „Gaučys pats sunaikina Mašą, [bet tai] filmo autoriams, regis, ne taip ir svarbu“. Ši mintis skamba kiek feministiškai. Gaučys Mašką sutinka kritiniu jos gyvenimo momentu, kai visi idealai yra paminti, iliuzijos apie gražią ateitį seniai nebepuoselėjamos. Vis dėlto jis nukreipia mažytį šviesos spindulių pluoštą į Maškos gyvenimą ir šis pluoštas išnyks tada, kai Maška nukris nuo kopėčių ir įvyks persileidimas. Tai priartina savidestrukciją, o Gaučys nėra tas žmogus, kuris galėtų su tuo susitvarkyti, juolab už du žmones.


Ž. Pipinytės nuomone, ukrainiečių aktorės Jevgenija Varenica, suvaidinusi Klavą, ir Oksana Borbat sukūrė labai stiprius vaidmenis. Tačiau abi ukrainietės yra pradedančios aktorės ir sunkiai galėjo susitvarkyti su tokiais vaidmenimis, kokius padiktavo R. Granausko romanas. Maška per filmą patiria vienatvę, smurtą, išprievartavimą, persileidimą, daug šeimyninių dramų. G. Lukšas filmą sunėrė iš daugelio ilgų scenų, kurias užpildo veikėjų dialogai ir monologai, kuriuose ir turi atsispindėti visa ta drama. Tačiau jų psichologija liko neaiški. Ko gero, aktorėms „Duburyje“ buvo užkrautas per didelis krūvis.


Ir vis dėlto Gyčio Lukšo „Duburys“ yra nuostabus filmas, prisodrintas fantastiško grožio kadrų ir slepiantis galingą emocijų kamuolį. Sveikintina, kad jis atsirado būtent šiais metais, kai Lietuvos kinas pats skęsta „upės duburyje“. Manau, kad šis filmas yra reikalingas ir vertas kiekvieno į jį įdėto lito. Taip, jis yra prieštaringas. Bet neabejoju, kad jis sumažins distanciją tarp lietuviško kino žiūrovų ir kūrėjų.



Maksim Ivanov

„7 meno dienos“ Nr.37 (866), 2009-10-16

Versija spausdinimui

Komentarai

KEzhSnPWWEz, 2011-12-01 07:05

Gee willeikrs, that's such a great post!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti