Praėjo daugiau nei metai nuo didžiojo režisieriaus mirties. Nobelio muziejuje Bergmanui skirta didžiulė paroda, bet minios į ją neplūsta. Parodą lydi monumentali knyga „Ingmaro Bergmano archyvai". Kitaip nei kitose šalyse, Švedijoje Bergmanas pirmiausia yra teatro režisierius. Jo kabinetas „Dramaten" teatre vis dar neužimtas, bet visi dokumentai jau atiduoti Bergmano fondui. Už poros žingsnių nuo teatro - Bergmano vardu pavadinta aikštė. Čia režisierius laukdavo taksi. Švedijos kino teatruose jo filmai beveik nerodomi, užtat pasaulyje - tikras bumas: vien šį rudenį Paryžiuje, Krokuvoje, Niujorke, Budapešte, Minske, Porte, Frankfurte ir San Paulo surengtos Bergmano filmų retrospektyvos. Užtat daug žiniasklaidos dėmesio sulaukia ginčai dėl Bergmano namų Faro saloje ateitį. Čia jis gyveno daugiau nei keturiasdešimt metų, čia filmavo „Personą", „Gėdą", „Aistrą", „Šeimyninio gyvenimo scenas". Savo testamente, kurio vykdytoju paskyrė sūnų Danielių, Bergmanas nurodė, kad namas turi būti parduotas tam, kuris pasiūlys didesnę sumą. Režisierius ilgai tyrinėjo žmogaus sielos vingrybes, todėl neturėjo jokių iliuzijų. Tačiau ne vienas, tarp jų ir kai kurie Bergmano vaikai (gyvi yra likę aštuoni) mano, kad tai nėra geriausia išeitis. Susidarė iniciatyvinė grupė, kuri siūlo namuose įrengti Bergmano kūrybos centrą. Tam pritaria ir salos gyventojai, nes dar Bergmanui gyvam esant sala tapo piligrimystės objektu, be to, filmuodamas režisierius mielai įdarbindavo vietinius amatininkus. Nors projektą remia daug pasaulinių garsenybių, pinigų centrui įrengti neužtenka.

Valstybė neremia šio sumanymo. Ji skyrė 2 milijonus eurų Bergmano atminimui įamžinti. Pusė iš jų bus panaudota 2009 m. vyksiančiam Bergmano festivaliui „Dramaten" teatre, o likę pinigai - režisieriaus archyvų ir filmų pervedimui į skaitmeninę formą. Intelektualai tokią reakciją sieja su požiūriu į Bergmaną ir jo kūrybą apskritai. Švedams jis visada buvo nepatogus, nes filmuose kalbėjo apie tai, apie ką dauguma buvo linkę nutylėti. Todėl Švedijoje dažniausia buvo aptarinėjama ne kūryba, o asmeninis Bergmano gyvenimas - jo žmonos, vaikai, skyrybos, aktorės. Daugumai švedų jo filmai yra „per sunkūs, per niūrūs", todėl ir nemėgstami. Dalis tik po režisieriaus mirties, stebėdami užsienio reakciją, suprato, kad tai buvo didis kūrėjas.

Prisiminiau šį reportažą, kai pamačiau, jog LTV „Elito kinas" rengiasi parodyti du 7-ajame dešimtmetyje ir būtent Faro saloje kurtus Bergmano filmus. Pirmasis - 1968 m. „Gėda" (LTV, 10 d. 23.15). Tai pasakojimas apie du muzikantus, kurie gyvena pilietinio karo ištiktoje šalyje. Pagrindinius herojus suvaidino mėgstami Bergmano aktoriai Liv Ullmann ir Maxas von Sydowas. Filme Bergmanas norėjo perteikti savo požiūrį į karą, dalyvauti tuomet vykusioje visuomenės diskusijoje apie karą Vietname ir labai didžiavosi ką tik sukurtu filmu. Po daugelio metų knygoje „Vaizdai" prisimindamas filmą Bergmanas jį vertino griežtai. Pasižiūrėjęs „Gėdą" po kelių dešimtmečių, jis sakė, kad pirmoji filmo dalis jam pasirodė blogesnė nei manė, bet antroji - geresnė nei manė. Jis rašė: „Tą akimirką, kai liaujasi išorinė prievarta ir prasideda vidinė, „Gėda" tampa geru filmu. Kai visuomenė nebefunkcionuoja, pagrindiniai herojai netenka savo atsparos taško. Jų visuomeniniai ryšiai nutrūksta. Silpnas vyras tampa žiaurus. Moterį, kuri buvo stipresnė, apima neviltis. Viskas persikelia į sapnų teritoriją, kuri baigiasi pabėgėlių laive. Pasakojama vaizdais, primenančiais naktinį košmarą. Košmaro pasaulyje jaučiausi kaip namie. Karinėje tikrovėje buvau sutrikęs."

Paskutiniais metais Bergmano kūryba ypač susidomėjo queer teorijos adeptai, analizuojantys seksualinio ir kultūrinio tapatumo problemas. Jas ryškiai atskleidžia ir 2005 m. Duncano Tuckerio sukurtas filmas „Transamerika" (LNK, 7 d. 22.40). Filmo herojus yra amerikietis Bri (Felicity Huffman už šį vaidmenį buvo nominuota „Oskarui"). Bri ne vienus metus stengiasi įgyvendinti savo svajonę - tapti moterimi. Likus savaitei iki operacijos, kuri užbaigs tą procesą, Bri sulaukia keisto skambučio. Iš kito Amerikos pakraščio paskambinęs vaikinas prisistato Bri sūnumi ir prašo jį išvaduoti iš kalėjimo. Bri nusprendžia jam padėti. Tačiau vaikinas nežino, kad Bri yra jo tėvas, nors būtent jį Tobis ir siekia surasti. Keliautojai užklysta į Bri tėvų namus. Filme akivaizdžiai susilieja apmąstymai apie tapatybę ir apie namus, šeimos ryšius. Beje, šis mažo biudžeto filmas negalėjo pretenduoti į geras filmavimo sąlygas. „Transamerika" buvo kuriama provincijos miesteliuose, o filmavimo grupės nariams dažnai tekdavo pasinaudoti bažnyčių bendruomenių svetingumu.

Šeimos dabar dažniausiai susirenka į vestuves arba į laidotuves. Tony Godwyno 2006 m. filme „Paskutinis bučinys" (LTV2, 8 d. 22.10) herojui Maiklui (Zach Braff) netrukus sukaks trisdešimt. Jis turi viską, apie ką svajojo. Kai jo mergina pasako besilaukianti kūdikio, Maiklas suvokia, kad tuokiamasi visam gyvenimui. Vestuvių išvakarėse jis susipažįsta su studente Kim (Rachel Bilson). Kim žavi savo spontaniškumu ir gyvenimo džiaugsmu. Maiklas yra įsitikinęs, kad būtent tai jis netrukus praras visam laikui. Filmo scenarijų rašė vienas gabiausių ir dabar jau „Oskaru" apdovanotas Holivudo režisierius Paulas Haggisas. Tačiau iš tikrųjų jis tik perdirbo italo Gabriele Muchino filmą „Paskutinis bučinys", kuris sulaukė net penkių italų kino apdovanojimų.

Į šeimos patriarcho laidotuves Franko Ozo filme „Mirtis per laidotuves" (BTV, 9 d. 21.45) šeima ir jos draugai renkasi kiekvienas su savo problemomis. Danielius pagaliau pamatys savo brolį Robertą - sėkmingą romanistą, įsikūrusį JAV. Pusseserė Marta atsivežė naują sužadėtinį, kuris atsitiktinai išgeria haliucinogenų tabletę. Bet labiausiai gyvenimą pagadins paslaptingas pakviestasis, kuris grasinasi išduoti siaubingą šeimos paslaptį.

Manau, kad skeletų spintoje dabar jau nelabai kas bijo. Iš mūsų televizijų sprendžiant, tai - paklausiausia prekė Lietuvos žiniasklaidos rinkoje. Vakarietiškoji civilizacija remiasi tiesos paieškomis. Geriausi meno kūriniai visada žada atskleisti tiesą. Tiesą apie pasaulį, tiesą apie žmogų. Tačiau tiesą atskleisti dabar imasi ne „Karaliaus Edipo" autorius. Tą patį beveik kasdien mūsų televizijose žada ir ponios Grinevičiūtė su Kudabiene, ir pavyduolių peliukų Blėdienės ir Morkūno duetas, ir dar tuntas visokiausių tiriamosios žurnalistikos adeptų. Tad tiesą dabar kiekvienas gali pasirinkti pagal savo išgales ir skonį.

Kanados režisierius Atomas Egoyanas savo filmuose visada abejojo akivaizdžia tiesa ir įrodinėjo, kad šios surasti neįmanoma. Filmuose „Saldus rytojus" ar „Felicijos kelionė" jis rodė, kad pasaulio fasadas yra mielas ir saldus, bet jis slepia visai ne tokius pat mielus jausmus ir troškimus. Filme „Kur slypi tiesa" (LNK, 11 d. 22.30) Egoyanas pabandė atskleisti žiniasklaidos „tiesos" gaminimo receptus.

...Komikai Lenis (Kevin Bacon) ir Morisas (Colin Firth) kažkada buvo Amerikos numylėtiniai. Jie buvo turtingi, garsūs ir įtakingi. Žiūrovai negailėjo ašarų ir pinigų, kai jie vesdavo ne vieną valandą trunkančius savo „Bėdų turgus". Tačiau vieną dieną kažkas atsitiko. Viešbutyje, Lenio ir Moriso apartamentuose, buvo rastas gražios moters kūnas. Nors abu turėjo geležinius alibi, skandalas sugadino jų reputaciją, ir jų duetas to išbandymo nepakėlė. Apie paslaptingą mirtį buvo nutylima, bet dueto suirimo priežastis tapo intriguojančia paslaptimi.

Po penkiolikos metų paslaptį atskleisti nusprendė žurnalistė Karen (Alisson Lohman). Ji pasirašo būsimos knygos sutartį ir pradeda asmeninį tyrimą, artimai bendrauja su abiem vyrais. Pamažu jai atsiveria šokiruojanti istorija apie talentą ir išdavystę. Tačiau kuo labiau Karen angažuojasi į tą istoriją, tuo daugiau abejonių kelia metodai, kuriais pasinaudojusi mergina nori pasiekti tikslą. Kita vertus, ji vis geriau pažįsta save. Tačiau ta tiesa, kurią iškapsto Karin, visai ne tokia, kokios laukė ji, ir ne tokia, kokios laukėme mes, žiūrovai. Juk niekas nėra taip, kaip atrodo.

Jūsų - Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.44 (826), 2008-12-05