Spektaklio kompozitorius Vidmantas Bartulis, scenografė Marta Vosyliūtė, kostiumų dailininkė Simona Biekšaitė, šviesų dailininkas Gintautas Urba. Vaidina Jaunimo teatro aktoriai Andrius Bialobžeskis, Nerijus Gadliauskas, Sergejus Ivanovas, Aleksas Kazanavičius, Neringa Varnelytė ir teatro „Utopija“ aktoriai Vidas Bareikis, Elzė Gudavičiūtė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Indrė Lencevičiūtė, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė.

Ši ryški, jaunatviška, chuliganiška kūrybinė komanda naujajame spektaklyje ne tik pristatys sodriausių šekspyriškų personažų galeriją, neįtikėtiną komedijų ir tragedijų dermę, veiksmo ir situacijų variacijas, bet ir pabandys žiūrovams užduoti keletą mįslių.

Ar tikrai verta aklai tikėti autoritetais? Ar galima abejoti didžiuosius kūrėjus apipynusiais, sustabarėjusiais mitais, meniniais pramanais? Kas iš tiesų slypi Shakespeare'o kūryboje ir kas slepiasi už Shakespeare'o vardo? Šiuos klausimus aktoriams iškelti padėjo režisieriaus Gintaro Varno įžvalga. Pasak jo, „mūsų visų labai mėgstamas ir mylimas Shakespeare'as nėra „grynai“ Renesanso rašytojas, kaip daug kur rašoma. Juk jis gyveno Renesanso pabaigoje ir baroko pradžioje - 1600-1612-ieji jau yra barokas... Taip, pirmosios komedijos, kronikos yra gana renesansiškos. Tačiau tiek tragedijos, tiek vėlyvosios pasakos, pavyzdžiui, „Audra“, „Cimbelinas“, „Žiemos pasaka“, yra gryniausias barokas. Barokas prieštaringas savo ryškiais kontrastais, iliuzijomis ir prarastomis iliuzijomis. Šis stilius labai teatrališkas. Teatras čia tiesiog trykšte trykšta: konfliktas, drama, dramatizmas, tragizmas, žmogaus ir kaukės arba žmogaus ir vaidmens santykis. Tai daugiaveidis, dinamiškas menas, mėgstantis priešpriešą tarp realybės ir iliuzijos.“

Galima teigti, kad kiekvienas nūdienos dešimtmetis atveria savitą, savo laikui būdingą Shakespeare'ą. Naujoji Varno premjera - tai montažas ir polifoninė kelionė per keturias skirtingas Shakespeare'o pjeses - nuo komedijų iki didžiųjų tragedijų, - grįsta pagrindinių personažų ir situacijų bei scenų paralelizmu. Paraleles savo pjesėse dažnai naudojo pats dramaturgas - komedijose jis dažnai supina ne tik kelias paralelines siužeto linijas, skirtingų socialinių sluoksnių personažus, bet ir įvairius kultūrinius sluoksnius, netgi pasaulius. Šis kūrybos principas leidžia atskleisti ypač sodrią žmogiškosios prigimties spalvų paletę.

Varno „Šekspyriadoje“ rožinius, skaidrius meilės išgyvenimus, polėkį ir aistrą skanauti, mėgautis gyvenimu azartiškai vaidina jaunieji teatro „Utopija“ aktoriai. Švelni, pastelinė, vaiski tematika po truputį peraugą į sodrų nevilties, lemtingų apsisprendimų, aistrų ir mirties purpurą, meistriškai modeliuojamą talentingiausių Jaunimo teatro aktorių vaidyboje. Skirtingos aktorinės mokyklos, aktorinių ir žmogiškų patirčių įvairovė, daugiabriaunis požiūris į didžiojo klasiko kūrybą, labai ryškių asmenybių paletė išbaigia šį unikalų „Šekspyriados“ kūrybinės komandos teatrinį nuotykį.

Režisūrinės inscenizacijos kompozicijos principas paremtas paties didžiojo dramaturgo kūrybine biografija, o tiksliau - milžiniškais jos kontrastais. Jis pradėjo šviesiomis meilės ir jos troškimo kupinomis komedijomis, vėliau jo kūryba „tamsėja“, kol pasiekia tragišką neviltį, o pabaigoje, tarsi epiloge, su pasauliu vėl susitaikoma. Šiuo principu kuriama ir „Šekspyriada“, kurios pagrindinės gairės - „visas gyvenimas - teatras, visas pasaulis vaidina“.

Jaunimo teatro inf.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.13 (842), 2009-04-03