Negalėjimas gyventi be muzikos („Muzikos altorius“), be grafinių ženklų („Grafiti altorius“), be informacinių technologijų („Kompiuterinės manijos altorius“), be prekinių kokybės ženklų („Prekinio ženklo altorius“), be veidrodžio ir kosmetikos („Makijažo altorius“). Tai paroda apie žmones, žaidžiančius žaidimą „kryžiukai - nuliukai“, tik vietoje kryžiuko čia - raudonasis maxima ženklas, o vietoj nuliukų - žmogaus smegenys („Mažmeninės prekybos altorius“).

Ir apie žmones, skaitančius žurnalą „Žmonės“. Ir apie žmones, daug laiko praleidžiančius kazino, dieną naktį gyvenančius iki kito loterijos bilieto („Azartinių žaidimų altorius“).

Daugelis darbų labai įtaigūs, tiksliai operuoja pasirinktomis ženklų grupėmis, simbolių sistemomis bei stereotipais. Vienareikšmiškai suprantami darbai formuoja aiškią, drąsią parodos koncepciją ir aktyvią pilietinę poziciją. Tokiems darbams priskirčiau „Pinigų“, „Azartinių žaidimų“, „Mados“, „60-90-60 tobulų proporcijų“, „Narkomanijos“, „Lietuviško krepšinio“ altorius.

Pagrindinis parodos kūrinys yra bažnytinio altoriaus instaliacija su Išganytojo atvaizdu ir rankomis išmegztu baltu kryželiu. Šis ramus, tradiciškas ir gana prabangus kūrinys - visos parodos ašis.

Bažnyčiose ir koplyčiose altorius yra svarbiausia, švenčiausia vieta. Parodoje šis altorius taip pat yra svarbiausias ir eksponuojamas vienas atskirai toliausioje vietoje. Šis mokytojos, dailininkės, parodos kuratorės Rasos Krikščiūnaitės-Kesminienė s sumanymas eksponuoti katalikišką altorių paskutinėje salėje patį vieną tik pagilina įspūdį, kad žaisminga socialinių problemų analizė prasidėjo įsigilinimu į katalikiško altoriaus struktūrą ir prasmę.

Paradoksalus derinys: altoriaus sakralumas ir profaniškieji žmonių reikalai bei įvaizdžiai. Sakrali erdvė ir kasdieniška erdvė parodoje vizualiai susipina, padaugindamos šventumo arba profaniškumo kiekį pačiam žiūrovui (nelygu koks jis ir ko ieško). Šį efektą drįsčiau pavadinti vienu konceptualiausių parodos aspektų.

Parodos autoriai - 12-16 metų jaunimas iš Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos - apmąstantys ir vaizduojantys tai, kas artimiausioje aplinkoje aktualu, kas erzina arba skaudina. Jauni žmonės sugebėjo sukurti, parodyti, konceptualiai užkoduoti ir perduoti tiek labai svarbių pareiškimų ir pranešimų. Ši paroda - tai vaikų laiškas tėvams, ir jie rašo: mes stebime, suprantame ir galime jus nustebinti. Mes tikime, kad galime pakeisti pasaulį.

Malvina Vilimienė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.12 (841), 2009-03-27