Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Profesorius ir muzikos išminties rojus


Algirdui Ambrazui - 75


Gražina Daunoravičienė

Share |
O. Posaškovos nuotr.
Ką galima pasakyti apie muzikos mokslo tiesoms gyvenimą paaukojusį žmogų? Jei bylotum pakiliai ar patetiškai, galėtum jį vadinti teisėtu senovės graikų filosofų, matematikų ar mąstytojų palikuonimi. Nes jau tuomet radosi ne tik muzikos kūrimas, atlikimas ir klausymasis, bet ir dar vienas, kitoks tarnavimo muzikai būdas - grožėjimasis muzika apmąstant, tyrinėjant ir kalbant apie ją balsu (kaip Sokratas) arba plunksna (kaip Platonas).

Nuo mūzų įkvėpto svaigaus poetiškumo aukščio pasitelkus tokią analizę šie skambantys muzikos kūnai (kūriniai) buvo tarsi nukeliami į mūsų pasaulį, savaip sužmoginami, pastatomi prieš akis ant mūsų rupios žemės. Toks yra tikrasis muzikologo, muzikos mokslininko pašaukimas ir triūsas. Į muzikos tekstus jis žvelgia ne tiek hedonistiškai, kiek struktūriškai. Pažindamas muzikos sandarą ir slaptąją kūrybos tvarką, jis geba įžvelgti esmę ir nuskaityti prasmes iš skambančios harmonijos skliauto.

Algirdas Jonas Ambrazas - neabejotinai vienas tokių muzikos meno žinovų. Ilgametis profesorius, habilituotas daktaras, galutinė teorinio žinojimo instancija, impulsyvus tiesos ir padorumo gynėjas, studentų ugdytojas ir kolegų numylėtinis. Jei taikysime Guido Adlerio išskirtas klasifikacijas, galėtų jis būti vadinamas ir lietuvių teorinės muzikologinės minties pagrindėju ar tėvu. Nes jo mokslinė veikla panėšėjo į daugelį probleminių centrų aprėpiantį pirmapradį proveržį. Dar sovietmečiu (1969) jis paskelbė savaip pavojingą monografiją „Muzika ir dabartis: šiuolaikinės muzikos etiudai", skirtą oficialiai nepageidaujamai avangardo kompozicinių technikų temai. Daugelis mūsų mokėsi iš lietuviško muzikos analizės katekizmo - Algirdo Ambrazo sudarytų, redaguotų ir iš dalies parašytų „Muzikos kūrinių analizės pagrindų". Greta rikiavosi jo knygos, skirtos kompozitoriams, kuriems, pripažinkim, ypač pasisekė. Nes gilindamasis, plėtodamas ir tyrinėdamas jų kūrybą, Algirdas Ambrazas niekuomet nesustoja tik prie jų partitūrų. žinovo, globėjo, propaguotojo sparnu jis nuolat rėžia platų ratą apie pačią kompozitoriaus asmenybę ir jo gyvenimą, pradėdamas nuo archyvų, laiškų, prisiminimų, baigdamas fundamentalia palikimo leidyba ir niekam neleidžiamais užmiršti jubiliejais.

Didžioji profesoriaus Algirdo Ambrazo gyvenimo dalis paskirta lietuvių kompozitorių mokyklai ir nacionalinio modernizmo personažų kūrybos tyrinėjimams. Jo portretuojami veikėjai - J. Gruodis, J. Juzeliūnas, E. Balsys ir daugybė kitų - tarsi sudėlioja tam tikro mūsų kultūros laiko muzikines ekspozicijas. Jam rūpi tie žmonės, kurie kūrė pačios lietuvių nacionalinės kompozitorių mokyklos ir pedagogikos tradicijas, kurie ryškiausiai įkūnijo tam tikras jos judėjimo krypčių slinktis, vertybinių hierarchijų konstrukcijas. Neatsitiktinai tokių Algirdo Ambrazo veikalų pagrindas suaugęs su kitais tyrinėjimais, suformavusiais ir pagrindusiais nacionalinio muzikos stiliaus sampratą. Ir apskritai, daugelis profesoriaus darbų apgaubti nuolatiniu lietuvių muzikos kultūros tyrinėjimo ir augimo rūpesčiu, nacionalinės muzikos tradicijos ir jos modernizmo apraiškų puoselėjimu.

Be abejo, joks teoretikas negyvuoja be šimtų parašytų straipsnių, perskaitytų pranešimų, be natūraliai susiraizgiusio išvažinėtų pasaulio mokslo centrų (ypač Vokietijoje, Prancūzijoje) geografijos voratinklio. Ir apskritai, kalbant apie Algirdą Ambrazą, neabejotinai sunku išsilaikyti vien tik oficialiose muzikos mokslo ribose. Nes viena vertus, profesoriaus mintis niekada nebuvo izoliuota nuo dabarties menotyrinės minties modernumo - formaliųjų struktūralistinių metodologijų ar hermeneutikos perspektyvos. O kita vertus, sunku atskirti tas jo veiklos ribas, kur prasideda ar baigiasi vadinamoji fundamentalių muzikologinių darbų apimtis. Nes Ambrazo asmenybė aprėpia du ar net tris artimos kolegės įžvalgiai pastebėtus centro (mokslo), jo periferijos - mokslo paraščių arba paribių darbus, taip pat nenublanksta kultūrininko arba tiesiog meninės sielos žmogaus pastabumas. Neabejotino spalvingumo ar pilnatvės mokslininko Algirdo Ambrazo portretui įneša būtent galingas spiečius tų kitų jį apnikusių darbų - redaktoriaus, enciklopedininko, nepamainomo darbų recenzento, vertėjo, apmaudžių klaidų, net korektūrų taisytojo, terminologo, mokslo veiklos organizatoriaus, smarkaus, kartais netikėtai trenkiančio publicisto, taip pat subtilaus lietuvių literatūros ir poezijos žinovo, gerbėjo.

Šitoks tarnavimas ir atsidavimas menui, žinoma, kyla iš ypatingų gabumų. Tačiau nė kiek ne menkiau, manyčiau, jis susijęs su dievaži kažkokiu tikruosius mokslininkus vienijančiu dvasinės struktūros panašumu. Štai kažkas bendra, įžvelgiama tarp niekaip nesusijusių ir niekada nesusitikusių mokslo pasaulio žmonių: tarsi nerašytas suokalbiškas entuziazmas, nesenkantis susidomėjimas tuo, ką darai, gilinimasis iki pačios esmės arba reiškinio šerdies. Galbūt dar net nežinia kuo pagrįsta euforija, nuolatinis domėjimas viskuo, neskirstant į tai, kas yra dėmesio centre ar periferijoje, nepaisant to, kas madinga ar nesvarbu, kitiems net neįdomu, ir nepasiduodant nelabojo gundymui „o man jau nebereikia"... Pastebima ir tarytum įgimta vidinė inteligencija, dažnai - plati aukšta kakta ir atidus dalykiškumas. Išduoda žvilgsnis, dėmesingas ir kartu pakylėtas „aukščiau buities ir eismo ženklų" (V. Landsbergis). O vizualiai įformina neatskiriamas gyvenimo palydovas - plyštantis portfelis, prikimštas perskaitytų arba parašytų savų ir svetimų tekstų, kažkam skolinamų ar grąžinamų knygų, o kartais, atrodytų, nežinia kodėl ten iš viso papuolusių dalykų...

Ir dar vienas dalykas, kuris nejučiom išryškėja žvelgiant į profesoriaus darbus tarsi iš šalies. Tai paties gyvenimo patvirtinta tiesa, kuri kadaise jam buvo parašyta prancūziškai iš Fontenblo atsiųstame ponios Simone Hérisson laiške: „Il n'y a pas de hasard!" (atsitiktinumų nebūna). Nes iš tiesų Algirdo Ambrazo kelias jau penkis dešimtmečius driekiasi it aukštos dvasinės energetikos žmogaus, kuriam ateinant jau pačios aplinkybės sušoka į optimalius derinius, iškelia, afišuoja be jo nenuveikiamus darbus, tarsi neišvengiamai apibendrina didžiąją jo gyvenimo veiklos formulę. Tai dėsnis, kurio veikimą pats profesorius su nuostaba patyrė ir poetiškai aprašė vienos jo mistiškos kelionės prisiminimuose apie Oskaro Milašiaus poezijos įstabų mįslingumą ir Fontenblo pražydusį rožių kerą...

Taigi sveikindama Profesorių ir linkėdama ilgiausių kūrybingų metų, priminsiu jo studentų (kompozitorių) kadaise su meile sudėtą ketureilį:

Anei Tomas Akvinietis / Nei Anzelmas iš uolos / Nei joks kitas užsienietis / Mums Ambrazo neatstos (Iš LMTA studentų poezijos).

Salve, gerbiamas Profesoriau!

„7 meno dienos“ Nr.5 (834), 2009-02-06

Versija spausdinimui

Komentarai

puikus, 2010-04-02 21:06

tekstas

Patiko, 2009-03-22 13:58

Paskaičiau vartydamas senus puslapius ir man netikėtai patiko. Toks giedras ir kartu solidus, net poetiškas daug nuveikusio profesoriaus pagerbimas. Tekstas be galo sodrus, tačiau nebanalus, sugėręs nemaža literatūrinio talento ir erudiciją. Taigi, patiko.

Lotosas, 2009-03-06 11:21

Na grazu kai kolegos sitaip sveikina profesoriu.
Dekoju abiems.

valio, 2009-02-08 19:24

nuseno ambrazelis, nuseno... Na su tuom ir sveikinam!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti