Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 30 (998), 2012 liepos 27 d. > Teatras > Teatras: kartą, ne visiems laikams
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Teatras: kartą, ne visiems laikams


Rimas Tarška

Share |
„Ten būti čia“. G. Zinkevičiaus nuotr.
Šiek tiek keista, kad Lietuvoje, veik neabejotinai (ir daugiaprasmiškai) teatro krašte, gana mažai kalbama apie teatrą.

Džiugina savotiškai jau įvykęs, bet dar gresiantis ir daug žadantis teatro menininkų bei kritikų kartų pokytis, stebina tai, kad jis tarsi vyksta tuštumoje. Ieškoma vietos, žiūrovo, bendravimo, diskusijos, bet dažnai visa tai palieka ore pakibusio troškimo „būti“ – menui, žiūrovui, kritikui, Teatrui – įspūdį. Aišku, toks šauksmas tyruose skamba ir gana didingai, išdidžiai, bet reikalavimai, iššūkis aplinkai neišvengiamai verčia kelti ir klausimus sau. „Kaip manote, ar teatras reikalingas?“ – klausė be kaukių pasirodę aktoriai nematomų žiūrovų. „Nesuprantu, apie ką jūs, ko jūs norite?“ – atsakė ne vienas. Ir kažin ar vien tik dėl to, kad buvo pabaidytas netikėtumo ir klausimo dydžio: iš tikrųjų, koks teatras, kam, kur ir kada?

 

Dažnai tenka girdėti, esą teatras yra „čia ir dabar“, mat spektaklis visada vienintelis ir nepakartojamas[1]. Tokia yra jo sunki, amžinybės nežadanti dalia ir kartu akimirka dvelkiantis žavesys. Vis dėlto nėra taip jau aišku – koks gi tasai teatro čiadabartiškumas? Jis, atrodo, bent iš pažiūros skiriasi nuo manojo, kurį galiu lyg kišenėje visada nešiotis su savimi kaip miglotą „buvimą“ įvairiausiomis aplinkybėmis. Mat teatre tai ne koks nors išskydęs buvimas bet kur ir bet kada, o spektaklis, koks nors reginys, kuris savaime rodomas ir žiūrimas. Jis atrodo ypatingas tuo, kad yra suvokiamas, apčiuopiamas, bet ir neišlieka kaip koks nors daiktas, tarsi atsiranda ir netrukus išnyksta. Be to, tas reginys prasideda ir pasibaigia, t. y. trunka tam tikrą laiko tarpą, kurį atlikėjai pereina „kartu su žiūrovu“. Taigi teatras čia ir dabar yra kaip spektaklio atlikimas, apčiuopiamas tik veiksmui vykstant, nes netvarus medžiaginiu požiūriu – laikinas, ir apibrėžtas trukme – laikinis. Apytikriai tokia turbūt yra sveiko proto apskritai siūloma perskyra tarp teatro ir kitų menų. Ji ir turėtų patvirtinti teatro spektaklio kaip įvykio vienkartiškumą. Tačiau atsižvelgiant į šiuos du vienkartiškumo matmenis galima iškelti ir keletą prieštaravimų.

 

Pirmiausia savaimingai peršasi atidesnis palyginimas su vadinamaisiais neatlikėjiškais menais. Matėme, kad šis skirtumas iš esmės grindžiamas tų kitų menų kūrinių medžiaginiu tvarumu: dėl savo medžiagos jie visam laikui išlieka tokie pat, nekintantys. O spektaklio atlikimas jokio tvaraus kūrinio kaip ir nesukuria, tarsi neturi išliekamosios medžiagos ir todėl visada yra vienintelis. Taip spektaklio efemeriškumas išryškėja supriešinus jį, visišką kismą, tvarių daiktų gamybai, visiškam pastovumui. Vis dėlto panašu, kad taip priešinami nevienamačiai dalykai. Spektakliai nestatomi iš oro, todėl drobės, juostos, akmens tvarumą reikia lyginti su scenos, grimo, drabužio, galiausiai kūno tvarumu. O atlikimą salėje reikia lyginti su atlikimu medžiagoje. Tokiu požiūriu vienkartiškumas atrodo lygiai būdingas tiek tam, kas pasirodo tik kartą ir todėl yra nepakartojamas, tiek ir tam, kas jau būdamas nepakartojamas išlieka ilgam. Tvarumas – tai ne daugkartiškumas, ir lyginant kūrinius kyla, pavyzdžiui, toks klausimas: kiek kartų galima nutapyti paveikslą, parašyti eilėraštį, nulipdyti skulptūrą? Juos galima nukopijuoti, perrašyti, nufotografuoti, bet taip dauginamos reprodukcijos, ne kūriniai. Medžiaginis dėmuo šiuo atveju svarbus tik tiek, kiek yra kūrinio dėmuo, kiek su juo kažkas atlikta. Net jei vartojamas begalę kartų, tas kūrinys visada yra vienintelis, ir šia prasme neatlikėjiškų menų nėra, kaip nėra ir daugiau ar mažiau vienkartinių kūrinių.

 

Tad gal meno kūrinių vienkartiškumas arba daugkartiškumas kyla ne iš medžiaginių savybių, bet iš jų nulemtos vienkartinio arba daugkartinio vartojimo galimybės? Tai atrodo suprantama: prie dailės, literatūros darbų gali vis grįžti ir grįžti kada panorėjęs, o spektaklis visada vyksta tą dieną, tuo laiku, ir baigta. Bet iš ko gi tada teatras daromas, kas jame vartojama, jei tai nei tvari, daugkartiniam vartojimui prieinama medžiaga, nei tiesiog tuščias, praeinantis laiko tarpas? Žinoma, nereikia pamiršti, kad ir teatro scenoje pilna daiktų, dirbinių, žodžių, balsų, kūnų, galiausiai žmonių, kurie kasdiene prasme ne mažiau medžiagiški ir pakartotinai panaudojami nei gipsas ar akmuo. Tačiau be spektaklio visa tai tėra rekvizitas ir spektaklis dėl jo tvaresnis netampa. Visi šie reikmenys atskirai nuo teatrinio vyksmo atrodo verčiau lygintini su teptuku, rašikliu ar muzikos instrumentu. Spektaklio dalimi šie įrankiai yra tik tiek, kiek tarnauja reginiui, kiek jie atsiduria prieš akis ir iš jų dingsta, taigi kiek yra vartojami jam vykstant. Taip išryškėja ir tikroji teatro medžiaga, kuri, paprastai tariant, yra pačios vartojimo situacijos atitikmuo, pats žiūrėjimas. Tai ne už ketvirtosios sienos likęs žiūrovas, o abi tos sienos puses jungiantis stebėjimas, kai visas buvęs „rekvizitas“ praeina kaip tai, kas rodoma, tampa stebimojo ir stebinčiojo, rodančiojo ir žiūrinčiojo susitikimo ženklais. Tuo metu visa, kas yra salėje, pašaukta tarnauti tam, kas joje turi įvykti, taigi, galima sakyti, stebėti save.

 

„Po trijų valandų jis numirs užsidėjęs kaukę, kuri šiandien jam tapo veidu. Per tris valandas jis turi išgyventi ir įkūnyti nepakartojamą likimą. [...] Per tas tris valandas jis iki galo nužengia kelią be išeities, o parteryje sėdinčiam žiūrovui tam reikia viso gyvenimo“, – kalbėdamas apie aktorių sako Camus[2]. Ir iš tikrųjų, spektaklio likimas – tiesiog užsibaigti, nueiti į užmarštį toje parterio atstovaujamoje kasdienybėje – visiškai skiriasi nuo likimo spektaklyje – išgyventi ir įkūnyti, žengti iki galo. Bet tas žiūrovas, kuriam tokiems žygiams „reikia viso gyvenimo“, ne tik sėdi parteryje, bet užima savo vietą ir ant scenos. Norint per kelias valandas išgyventi ištisą likimą, atpažįstamą ir žiūrovui, reikia ir jį, kaip įrankį (ir kuo jis geresnis už aktorių?), pasiimti su savimi. Spektaklis įvyksta tiek, kiek galima stebėti ne slenkantį laiką ir ne kokį nors, dėl to paties laiko vis kitokį, atlikimą, o patį įvykį. Šia prasme teatro medžiaginis netvarumas yra ne spektaklio kaip laikino daikto likimas, o jo tvarumo sąlyga, – šiame reginyje stebėjimui išstatomi ne scenos erdvėje laiko atkarpa praeinantys kūnai, jų veiksmai, susitikimai, o tai, kaip jie praeina bei veda į savo pačių lemtį. Spektaklis išlieka kaip tai, kas įvyko.  

 

Bet juk spektaklio vienkartiškumas kaip tik ir yra ne tai, kad jis nemedžiaginis ar neapčiuopiamas, o tai, kad jis „pagaminamas“ tik jam vykstant, kartu iškart suvartojamas ir neišsaugomas, todėl neturi jokio pastovaus būvio. Tam jau savaip prieštarauja ir sveikas protas: juk galima, tenka žiūrėti tą patį spektaklį daugiau nei vieną kartą... Taip arba vogčia atimamas iš judesio, balso, žodžio, erdvės ir kūno bet koks medžiagiškumas ir pakylėjamas savasis „buvau“, arba visas šis medžiagiškumas apskritai sutapatinamas su vyksmu, kuris numato tik pradžios ir pabaigos taškus, o visa kita palieka neturiningais šešėliais. Žinoma, spektaklis gali pavykti geriau ar blogiau, bet tam jau reikia kažko, ką reikėtų geriau ar blogiau įgyvendinti. Abiem minėtais atvejais pamirštama, kad tokį teatro spektaklio pagaminimo ir suvartojimo jam vykstant vienkartiškumą papildo jo kartojimas (žinia, būna ir „vienintelių“ spektaklių, bet tai nereiškia, kad jie negali būti pakartoti).

 

„Meno kūrinys iš esmės visada buvo reprodukuojamas“, – sako Walteris Benjaminas[3], o tada atskiria rankų darbo ir techninį atgaminimą, kuriam ir skiria daugiausia dėmesio. Bet kas gi yra atgaminimas? Masinis techninis atgaminimas gal ir naikina, kaip teigia Benjaminas, kūrinio aurą kaip priklausomybę tradicijai, bet kūrinio jis nesunaikina. Atgaminimas yra padauginimas, o ne suskaidymas. Teatras savo ruožtu niekada nebuvo kur nors šiltai saugomas, ir galbūt būtent tai (bent kol neišvystytos ir nepaplitusios tokio lygio įrašymo technologijos, kokios naudojamos, pavyzdžiui, muzikai) jį apsaugo nuo savosios auros praradimo. Tačiau kokia gali būti aura, jei nėra, kaip matėme, tvaraus kūrinio, tik neapibrėžtas kartojimas? Čia pravartu prisiminti jau minėtą rankų darbą. Jis nuo techninio atgaminimo skiriasi ne tik ar ne tiek rankos „netobulumu“, bet ir tuo, kad jį atlieka žmogus, asmuo, t. y. jame reiškiasi asmens (ne)tobulumas, – būtent rankomis mokiniai visada siekia atkartoti meistrų kūrinius. Ir vienu, ir kitu atveju pirminis kūrinys išlieka, o didžiausias galimas laimėjimas jo atžvilgiu atrodo padaryti „tokį patį“, bet šiuo požiūriu atkūrimas technika ir ranka skiriasi ne kaip skirtingi pirmavaizdžio variantai, o kaip dauginimas ir kartojimas.

 

Teatras visada buvo glaudžiai susijęs su technologijomis, bet jo vienkartiškumas aiškiai yra „rankų darbo“, – žiūrima visada į žmogų, kaip į kūniškai turiningą rekvizitą ir kaip į istoriškai turiningą asmenybę. Tad ar spektaklio kartojimas nėra tas pats meno kūrinio atgaminimas ranka? Panašumas akivaizdus: kaip ranka nuo staklių, eilinis spektaklis nuo savo vaizdo įrašo skiriasi ne techniniu netobulumu, o „rankinio“, asmeniškojo atlikimo (ne)tobulumu. Vis dėlto spektaklio kartojimas nuo kūrinio atgaminimo ir skiriasi: tuo, kad, paprastai tariant, nėra ką atgaminti. Tačiau tai nereiškia, kad atlikti – tai kaskart pagaminti vis kitą. Mat kartojami ne gamybiniai procesai (kadangi niekas taip ir nepagaminama), o pats gaminimas kaip pirminio kūrinio paieškos. Tad atlikti – tai kaskart vis (ne)atkurti to paties. Teatras, kaip paskiras spektaklis, laikinas, ir kaip menas laikinis tiek, kiek trukmė ar laikas yra atstumas, atitolinantis atlikėją, o su juo ir žiūrovą, nuo pirmavaizdžio, kuriuo jis ir pašauktas būti.



[1] Pvz., „Teatras – magiškas. Dailės paveikslą galima žiūrėti daug kartų, filmą – taip pat, muzikos irgi gali klausytis ir klausytis… spektaklį pamatai tik vieną kartą, nes jis užgimsta kartu su žiūrovu ir baigiasi jam palikus salę. Ir kiekvieną sykį vis kitoks, nes vyksta čia ir dabar“. Kiekvienas vaidmuo kažką atrakina sąmonėje (pokalbis su E. Gudavičiūte), Atgimimas, Nr. 23, 2012 06 22.

[2] Camus A., Sizifo mitas. Vilnius: Baltos lankos, 2007, p. 86.

[3] Benjamin W., Nušvitimai. Vilnius: Vaga, 2005, p. 215.


„7 meno dienos“ Nr.30 (998), 2012-07-27

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti