„Visada maniau, kad nemėgstu, nesuprantu poezijos, - sako aktorius Rolandas Kazlas. - Pirmenybę teikdavau prozai, filosofams, dramaturgams, o į poetus ir eiles žvelgdavau nepatikliai. Tačiau iš tiesų laukiau ir ieškojau sau artimos poezijos. Jos turbūt reikia ieškoti kaip meilės, kaip mylimosios, o poeto - kaip sielos brolio. Tokio pat ir sykiu kitokio savęs: jautresnio, atviresnio, subtilesnio, mylinčio ir keistai švytinčio. Atradęs Vlado Šimkaus poeziją, atradau tai, ko laukiau ir slapta ilgėjausi.“

Kelmės rajone gimęs, o nuo studijų Vilniaus universitete didžiąją gyvenimo dalį Vilniuje praleidęs poetas, vertėjas, redaktorius Vladas Šimkus - vienas mįslingiausių likimų lietuvių literatūroje. Dar mokykloje pradėjęs spausdinti savo kūrybą, būdamas 24-erių jis išleido pirmąją poezijos knygą „Gražiausia sekundė“, dar po kelerių metų publikavo eilėraščių rinkinį „Kranto kontūrai“ (1963). 1968-ųjų poezijos knyga „Geležis ir sidabras“ tapo įvykiu ne tik paties poeto biografijoje, bet ir lietuvių poezijoje, o ketvirtasis savarankiškas poeto rinkinys „Bitės pabėgėlės“ (1973) nustebino kolegas ir literatūros kritikus radikaliu posūkiu į ironišką kalbėjimą, skaudžiai blaivų daugybės įsišaknijusių kultūrinių mitų nuvainikavimą. Pastarasis Vlado Šimkaus rinkinys buvo paskutinė jo originali knyga (1982 m. dar buvo išleista rinktinė „Nusileisk, dangau, ant žemės“).

Kaip rašė spektaklio kūrėjus konsultavusi literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė, iš geriausiu rinkiniu „Geležis ir sidabras“ (1968) „užsiimtų priešakinių to laiko lietuvių poezijos pozicijų V. Šimkus beveik nesuprantamai išėjo į potekstę, į tylą, nustojo rašyti eilėraščius. Liko tik vertėjas, aukšto rango profesionalas, ir toks pat rinktinis redaktorius“. Poetas dirbo „Jaunimo gretų“, „Literatūros ir meno“, „Švyturio“, „Pergalės“, „Metų“ redakcijose, vertė A. Mickevičiaus, A. Voznesenskio, A. Puškino, B. Brechto, S. Verešo, A. Čako, H. Heine's, F. García Lorcos, F. Schillerio, J.W. Goethe's ir kitų poetų kūrybą, vertė Lietuvos teatrams pjeses, miuziklus, operų ir operečių libretus, bet originalios poezijos daugiau neberašė.

Anot V. Daujotytės, Vladas Šimkus sulaukė reto dėmesio iš draugų poetų ir kritikų, kurie jautė jo talento mastą, bet „kalbinamas, klausinėjamas, kodėl pats neberašo, kodėl tyli, atsakydavo paprastai: ne visai tyliu, nemažai verčiu, juk tai irgi kūryba. Arba: nusibodo rašyti, kaip rašiau, o kaip kitaip - nebežinau... Kartais ir su skaudžia ironija: pajutau, kad neturiu talento... Talentingi rašo lengvai, o aš tiek vargstu, net skaičiuoju...“

Vis dėlto Vlado Šimkaus poezija, likusi keturiuose rinkiniuose, jos įvaizdžiai ir paveikslas žmogaus, tą poeziją sukūrusio - ta efemeriška „materija“, traukianti, kalbinanti ir (sėkmės atveju) formuojanti suvokėją, nugalėjo kelių dešimtmečių laiko trūkį ir tapo akstinu ir turiniu spektaklio, į kurį šiandien kviečia Rolandas Kazlas. Kaip sako spektaklio „Geležis ir sidabras“ autorius, tai turėtų būti „atviras pokalbis su savim ir žiūrovais apie pasirinkimą. Ir kartu - kvietimas. Tarp subirusių durklų, krūvos geležies, šaltų betonų, pilkos kasdienybės ir buhalteriškai suskaičiuotos buities ieškoti, atrasti ir pajausti paslaptingą, silpną sidabro šviesą. Kovoti už tas retas sidabrines minutes. Kartais kovojama einant į potekstę, į tylą...“

Teatro „Lėlė“ inf.

„7 meno dienos“ Nr.6 (835), 2009-02-13