Viena pirmųjų ŠMC kino salėje rodomų programų bus 11-osios Baltijos tarptautinio meno trienalės, kuri įvyks šių metų rugpjūčio 24 – rugsėjo 9 d., renginių dalis. Mat šių metų trienalė, priešingai nei ankstesnės, bus ne paroda, o dviejų su puse savaitės trukmės performanso ir kino festivalis. Renginyje dalyvaus per 20 menininkų iš daugiau kaip 10 šalių. Daugelis kūrinių bus sukurti specialiai šiai trienalei ir pristatomi pačių autorių, bendradarbiaujant su atlikėjais, aktoriais, kino kūrėjais ir rašytojais iš Lietuvos. 

Kino programa bus rodoma kiekvieną trienales dieną (išskyrus pirmadienius ir antradienius) nuo 12 valandos.

Kino programą sudaro aštuoni filmai. Jų autoriai – šiuolaikiniai kelių kartų įvairių meno sričių menininkai. Iš Kanados kilusi ir Niujorke gyvenanti Moyra Dawey (g. 1958) yra fotografė, rašytoja, kino menininkė. Jos filmas „Les Goddesses“ (2011, 61 min.) pasakoja apie XVIII a. britų rašytoją, filosofę, vieną pirmųjų feminisčių Mary Wollstonecraft, apie jos dukteris ir mylimuosius.

Britų menininkas, kino kūrėjas ir muzikas Luke’as Fowleris (g. 1978) gyvena Glazge. Jis išgarsėjo ne tik personalinėmis parodomis prestižinėse galerijose, bet ir dokumentiniais filmais, kurių herojai – avangardinės savo laiko figūros. 2008 m. Fowleris pelnė Dereko Jarmano apdovanojimą. Fowlerio filmo „Visos pasidalijusios asmenybės“ („All Divided Selves“, 2011, 93 min.) herojus yra charizmatiškas 7-ojo dešimtmečio psichiatras R.D. Laingas, savo 1967 m. knygoje „Patirties politikos“ („The Politics of Experience“) suabejojęs normalumo kategorijomis.

Catherine Sullivan ir Farhado Sharmini filmas „Paskutinės Britų Hondūro dienos“(„The Last Days of British Honduras“, 2012, JAV, 48 min.) – tai Ronaldo Tavelo pjesės, kuri buvo pastatyta tik kartą, 1974-ųjų žiemą Čikagoje, ekranizacija. Dramaturgas, režisierius, rašytojas ir aktorius Tavelas geriau žinomas kaip Andy Warholo ir jo „Fabriko“ bendradarbis. Tavelo pjesė – tai variacija „Mirties Venecijoje“ tema, tik veiksmas perkeltas į britų koloniją, o pasakojime susipina komedijos ir magiškojo realizmo elementai. Viena filmo režisierių amerikietė Catherine Sullivan (g. 1968) kuria filmus ir performansus, dalyvauja parodose visame pasaulyje.

Iš Austrijos kilusi ir Londone gyvenanti bei kurianti Ursula Mayer (g. 1970) užsiima videomenu, fotografija, kinu, dalyvauja parodose. Jos filmai rodyti Lokarno, Oberhauzeno, Roterdamo kino festivaliuose. Filmą „Gonda“ (2012, Austrija, D. Britanija, 30 min.) įkvėpė 1937 m. Aynos Rand parašyta pjesė „Idealas“. Dabar jau pamiršta amerikiečių rašytoja kadaise buvo labai populiari. Ji buvo vadinama kapitalizmo šaukle, nes savo romanuose aprašydavo herojus, kurie visko gyvenime pasiekia savo darbu ir neigia bet kokį altruizmą. Rand išgarsėjo objektyvistine filosofija, ji manė, kad jos literatūrinės veiklos tikslas – idealūs objektyvizmo pavyzdžiai. Eksperimentiniame filme „Gonda“ Mayer polemizuoja su Rand idealios tapatybės ir egzistencijos supratimu. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė olandų transgender aktorius ir modelis Valentijn de Hingh.

Fotografas, videomenininkas, instaliacijų ir kino kūrėjas Ericas Baudelaire’as (g. 1973, JAV) domisi santykiais tarp vaizdų ir įvykių, dokumentų ir pasakojimų. Jo filme „May ir Fusako Shigenobu bei Masao Adachi įsiveržimas ir 27 metai be atvaizdų“ („The Anabasis of May and Fusako Shigenobu, Masao Adachi and 27 Years Without Images“, 2011, Prancūzija, 68 min.) tyrinėjama radikalų grupės „Japonų raudonoji armija“ (JRA) istorija. Judėjimą 1968 m. inicijavo Tokijo studentai, 8-ojo dešimtmečio pradžioje jis įsikūrė Beirute ir solidarizavosi su palestiniečių kova, rengė teroro aktus. Eksperimentiniame dokumentiniame filme skamba kelių JRA veikėjų pasakojimai apie judėjimo istoriją. Tačiau Baudelaire’ui rūpi ir politikos bei kino santykiai, angažuotos kino kūrybos klausimai.

1960 m. Libane gimusi Rania Stephan kiną studijavo Australijoje ir Prancūzijoje. Ji dirbo garsių režisierių asistente, kūrė videofilmus ir dokumentinius filmus. „Trys Soad Hosni dingimai“ („Ikhtifa’at Soad Hosni ath-thalathat“, 2011, Libanas, 68 min.) – pirmasis jos vaidybinis filmas. Tai elegiškas pasakojimas apie Egipto kino žvaigždės Soad Hosni (1943–2001) likimą ir mitą. Filmas apie Londone nusižudžiusią aktorę pateikiamas kaip klasikinė trijų veiksmų tragedija. Jame panaudoti Hosni filmų fragmentai – tai ir režisierės bandymas prisiminti Egipto kino aukso amžių.

Jaunas prancūzų menininkas Neïlas Beloufa (g. 1985) savo darbuose tyrinėja fakto ir prasimanymo santykius. Filmo „Be pavadinimo“ („Sans Titre“, 2011, Prancūzija, Alžyras, 15 min.) veiksmas vyksta modernioje viloje. Tačiau šią prabangią rezidenciją Alžyro glūdumoje užėmė grupė teroristų. Režisieriaus tikslas – sukurti „dokumentinę“ įvykių rekonstrukciją, pasitelkiant „liudininkus“. Iš tikrųjų niekas nežino, kas įvyko viloje. Taip Beloufa sukuria antirealistinį dokumentinį filmą apie niekieno nematytą įvykį.

Britų menininkas Edas Atkinsas (g. 1982) filme „Apgaulingas protas“ („The Trick Brain“, 2012, D. Britanija, 15 min.) pakvies apsilankyti siurrealizmo tėvo André Bretono bute Paryžiuje dar prieš įvykstant aukcionui, kuriame 2003 m. buvo parduota Bretono kolekcija. Kiekvienas kolekcijos objektas ar daiktas tampa įžanga į magišką kelionę laiku.

„7 md“ inf.

„7 meno dienos“ Nr.30 (998), 2012-07-27