Rafaelis Chwolesas. „Geto griuvėsiai“. 1946 m.
Prieškariu gyvenęs Vilniuje ir debiutavęs kaip „Jung Vilne“ grupės dailininkas, Rafaelis Chwolesas (1913–2002) Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, pokariu grįžo į Vilnių, 1959–1969 m. gyveno Varšuvoje, nuo 1969 m. iki mirties – Paryžiuje. Dailės istorikė Laima Laučkaitė rengia dailininko monografiją, 2012 m. gegužę ji lankėsi Paryžiuje, dailininko sūnaus Milijaus Chwoleso namuose, kur šiuo metu saugomas Rafaelio Chwoleso palikimas (jo dalis pristatyta parodoje). Jame išliko daug vilnietiškos ikonografijos darbų, tad įdomiausia buvo atrasti Vilnių Paryžiuje. Siūlome ištrauką iš jos knygos apie Rafaelio Chwoleso kūrybą.
Nužudytas miestas. 1945 m. sugrįžęs iš Maskvos į Vilnių Chwolesas neberado žmonos, tėvų, trijų seserų, nužudytų gete, o savo gimtąjį miestą išvydo neatpažįstamą. Naciai ir vietiniai parankiniai išžudė Vilniaus žydus, o sovietų kariuomenė, išlaisvindama miestą, sunaikino jų gyvenamąsias vietas. Labiausiai nukentėjo kvartalai, išsidėstę tarp Domininkonų, Gaono, Stiklių, Didžiosios ir Vokiečių gatvių: vilniečiai kalbėjo, kad vien dėl pavadinimo „Vokiečių gatvė“ rusų artilerija ypač smarkiai bombardavo šios gatvės kvartalus. Tačiau juose gyveno ne vokiečiai, o žydai; čia buvo svarbiausias jų dvasinis, religinis centras: Didžioji sinagoga, Vilniaus Gaono maldos namai, Strašuno biblioteka, Ramailio ješiva, daugybė kloizų, – visa tai, dėl ko Vilnius garsėjo kaip „Šiaurės Jeruzalė“. Kai Chwolesas pamatė jos griuvėsius, jis suvokė, kad privalo užfiksuoti juos kaip istorinį dokumentinį liudijimą. Holokausto meno tyrinėtojai yra pastebėję tendenciją, kad būtent dokumentinė prieiga, blokuojanti nepakeliamas emocijas, būdinga iškart po katastrofos kūrusiems, jos traumą išgyvenusiems dailininkams.
1945–1947 m. Chwolesas tapė griuvėsių vaizdus iš natūros guašu ir pamažu surinko ciklą, pavadintą „Vilniaus getas“. Įspūdingiausi cikle yra Didžiosios sinagogos vaizdai. Gerai išlikusi stūkso griuvėsiuose barokinių formų bima, iš kurios buvo skaitoma Penkiaknygė; galinga Didžiosios sinagogos siena be stogo žioji kiaurais langais ir išdaužytomis arkadų galerijomis. Chwolesas ėjo tapyti į griuvėsius žiemą, vasarą, tarsi stebėdamas, kaip juos keičia gamta: apleista senamiesčio gatvelė jau spėjo apaugti žole, nes niekas ja nebevaikšto; sniegas užklojo griuvėsių krūvas, sulaužytas laiptų, turėklų, stogelių konstrukcijas, paversdamas kraupų vaizdą impresionistine rusvai gelsvų tonų elegija.
Pokarinį geto kvartalą, Didžiosios sinagogos griuvėsius tapė, fotografavo nemažai menininkų – Mečislovas Bulaka, Bronius Uogintas, Davidas Labkovskis, Naumas Alpertas, Sofija Urbanavičiūtė-Subačiuvienė, Janas Bułhakas, bet Chwoleso santykis buvo kitoks: jam tai nuo mažens buvo vietos, kuriose dar vakar virė gyvenimas. Vilniuje šis Chwoleso ciklas niekada nebuvo parodytas, tik keli jo darbai eksponuoti bendrose parodose po karo. Vienintelį kartą ciklas pristatytas parodoje „Vilniaus geto motyvai“ Varšuvoje 1959 metais. Tąsyk parodos kataloge pats dailininkas kūrinius įvardino ne abstrakčiai – Vilniaus ar geto kiemu, o konkrečiai: čia Ramajlio, Šojferto, Zeldos, Kloco kiemai, Gitke-Tojbes skersgatvis, Zajnvelo, karstadirbių, bronzuotojų, sinagogos ir t.t. Chwoleso etiuduose įamžinta daug senamiesčio vietų, kurios pražuvo įkandin nužudytų jų gyventojų ir kurių net pavadinimai nugrimzdo užmarštin. Šiandien ta topografija išnykusi, iš pagrindinių gatvių – Žydų, Mėsinių – liko tik menka dalis, o kartu dingo jų painūs kiemų, perėjimų, arkomis sujungtų namų labirintai, sudarę ypatingą viduramžišką šių kvartalų žavesį. Vilnietį, gerai pažįstantį miestą, žiūrint į Chwoleso darbus apima keistas jausmas: negali identifikuoti vietų, lyg matytum svetimą, nepažįstamą miestą. Po karo Vokiečių gatvės kvartalų liekanos nugriautos, pagal sovietinį generalinį miesto planą gatvė smarkiai išplatinta, užstatyta ir pervadinta Muziejaus gatve, o didžiosios sinagogos vietoje iškilo vaikų darželis.
Kaip Didžioji sinagoga buvo tradicinis judėjų religinis židinys, taip Žydų mokslo institutas (JIVO) buvo moderniosios jidiš kultūros simbolis, mokslinio ir intelektualinio gyvenimo centras. 1925 m. Vilniuje įkurtas institutas, kurio filialai veikė Niujorke ir Varšuvoje, 4-ajame dešimtmetyje įsikėlė į naują pastatą Naujamiestyje, Vivulskio gatvėje. Čia 1935 m. įvyko pasaulinis Žydų mokslo instituto suvažiavimas, ta proga Vilnių iš Paryžiaus aplankęs Markas Šagalas parodė biblijinį ciklą; surengta jaunųjų dailininkų paroda, kurioje dalyvavo ir Chwolesas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje JIVO ištiko Didžiosios sinagogos likimas – pastatas buvo susprogdintas. Jo likučius užfiksavo Chwolesas: iš namo teliko styrančios geležinės laiptinės maršų konstrukcijos, kelios sienos prie kamino. Karas suniokojo žalią alėją, kurioje skendėjo pastatas; dailininkas pastebėjo persikreipusį apkapotą išlikusį medį ir įkomponavo jį paveiksle: luošas medis apglėbia luošą statinį.
Chwoleso tapyti Vilniaus griuvėsių paveikslai pokario parodose buvo pateikiami kaip fašistinės okupacijos Sovietų Sąjungoje pėdsakas, nė neužsimenant apie jų istorinę, žydišką tapatybę. Tokią interpretaciją diktavo sovietiniai ideologai, kuriuos mažiausiai jaudino žydiškojo Vilniaus žūtis, priešingai, jie pratęsė jo naikinimą. Kova su žydišku paveldu ir identitetu ypač sustiprėjo po 1949 m. antisemitizmo bangos Sovietų Sąjungoje. Uždarytos visos žydiškos organizacijos. Išlikę žydų rašytojai Šloma Legis-Beilis, Abraomas Suckeveris ir kiti Vilniuje pirmaisiais pokario metais tiesiog iš griuvėsių gelbėjo dokumentus, knygas, kaupė šį paveldą Žydų muziejuje; bet 1949 m. muziejus buvo uždarytas, o jo fondai išsklaidyti kituose muziejuose, bibliotekose. Iškart po karo savo lėšomis žydai Paneriuose pastatė paminklą nužudytiesiems atminti su įrašais rusų ir jidiš kalbomis: 1952 m. jis buvo nugriautas. Ištisą dešimtmetį stūksojo Didžiosios sinagogos liekanos, pagal kurias ją buvo galima atstatyti, bet 1955 m. jos likviduotos. Sovietinė valdžia nusitaikė ir į žydų kapines, nenukentėjusias nuo karo. Neveikiančios istorinės Šnipiškių kapinės Neries pakrantėje sunaikintos 1955 metais. Jų vaizdus dar užfiksavo Chwolesas: paveikslas „Žydų kapinės Vilniuje“ vaizduoja garsiausią šių kapinių paminklą, Gaono mauzoliejų, apgaubtą senų medžių, vainikuotą Gedimino pilies bokštu kitame Neries krante. Šiuo rakursu dailininkas susiejo istorines asmenybes – Vilniaus žydų išminčių ir Vilniaus miesto įkūrėją. Veikiančios žydų kapinės Olandų gatvėje buvo uždarytos 1948 m., o 1961 m. galutinai sunaikintos. Jas Chwolesas taip pat įamžino, rinkosi paminklus, skirtus žydų aukoms Vilniuje, tapė 1905 m. revoliucijos Bundo aukų kapą, rašytojo A. Vaiterio paminklą. Rašytojas žuvo per 1919 m. žydų pogromą, kai generolo Želigovskio lenkų kariuomenė užėmė Vilnių. 1922 m. architektas D. Rozenhauzas suprojektavo Vaiteriui paminklą, parinkęs ne tradicinę plokštę, o modernią antkapinę formą, trimatę skulptūrą, vaizduojančią erelį nulaužtu sparnu. Šį raiškų dinamišką paminklą Chwolesas mėgo vaizduoti taikydamas įvairias technikas – aliejinę tapybą, monotipiją. Sunaikintos žydiškosios tapatybės ženklai išliko Chwoleso paveiksluose.
Sovietinis miestas. Greta geto griuvėsių kronikų pokariniuose Chwoleso darbuose pasirodo ir senamiestis: impresionistiškai nutapyti architektūros fragmentai, prieškarinės dailininko kūrybos tąsa. Tačiau būti menininku pokario Lietuvoje reiškė paklusti ideologinėms taisyklėms, netoleravusioms praeities „atgyvenų“. Pokario dailei primestas sovietinio meno diktatas, dailininkai turėjo kurti vieninteliu – socialistinio realizmo stiliumi. Partiniai ideologai reikalavo mene aukštinti naujo, socialistinio gyvenimo laimėjimus, nors tai buvo propagandinė apgaulė, mažai bendro turėjusi su tikrove. Ir Chwolesas kūrė tokius paveikslus, nors „sovietinę laimę“ šlovinančių kompozicijų netapė. Jis stebėjo Vilniaus atstatymą, vaizdavo naująsias statybas. Šiandien šie darbai turi ikonografinę vertę, nes juose užfiksuotos vietos smarkiai pasikeitė nuo ankstyvojo sovietmečio. Iš aukšto žiūrėjimo taško atsiveria statybos dešiniajame Neries krante su Žaliojo tilto panorama: dar stovi vėliau nugriautas Raduškevičių rūmų fligelis su bokštu, dar neištiesinta Kalvarijų gatvė vingiuoja kaip kaimo kelias. Šviesią, vasarišką panoramą stebi berniukas nuo Tauro kalno: palyginti su dabartiniu vaizdu, dar nėra judriosios V. Kudirkos gatvės, jos vietoje žaliuoja pievos, o kalno papėdėje tebestovi nenugriautas mūrinukas su arkiniais langais.
1956 m. Chwolesas persikėlė iš Tilto gatvės į Kražių gatvę, Montvilos kolonijos namus. Greta Kražių gatvės tuomet buvo baigiami statyti Mokslininkų namai – prestižinis neorenesansinės architektūros daugiaaukštis su bokšteliu, demonstruojantis sovietų dėmesį kultūrai ir mokslui. Chwolesas jį ne kartą tapė, pabrėždamas prieštaringą gigantiško pastato ir kaimiškų medinių trobelių kaimynystę, seno ir naujo gyvenimo sankirtą. Aplink namą iš visų pusių plytėjo priemiesčių laukai, daržai ir sodai, ir Chwoleso etiudai liudija, kaip smarkiai pasikeitė šios vietos, dabar virtusios reprezentaciniu miesto centru. Optimistiniai, statybų apimtos sovietinės respublikos sostinės vaizdai – tai represinių sąlygų nulemta Chwoleso kūryba.
Išlaisvintos tapybos miestas. Po Stalino mirties padėtis ėmė keistis, 1956 m. įvyko komunistų partijos suvažiavimas, per kurį Nikita Chruščiovas sukritikavo Stalino asmens kultą; prasidėjo politinis, kultūrinis „atšilimas“. Lietuvos dailėje jis dvelktelėjo 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje, kai per 1957 m. LTSR dailininkų sąjungos suvažiavimą prabilta apie dailės atsinaujinimą. Spaudoje kibirkščiavo diskusijos apie meniškumą ir novatoriškumą, į dailę imta žiūrėti kaip į estetinį reiškinį, o ne vulgaraus sociologizavimo rezultatą. Lietuvos tapytojų kūryboje stiprėjo dėmesys plastinei raiškai, tapybiškumui, kolorizmui, emocionalumui. Naujas meno idėjas gynė jauni dailininkai Augustinas Savickas, Jonas Švažas, palaikė prieš karą susiformavusi karta, Kauno meno mokyklos auklėtiniai Antanas Gudaitis, Algirdas Petrulis, Mečislovas Bulaka, prieškarinio Vilniaus dailininkai Vladas Drėma ir kiti, šioje stovykloje buvo ir Rafaelis Chwolesas.
Tad suprantama, kodėl apie 1955 m. Chwoleso tapyba pakito. Žanrų požiūriu joje neatsirado naujovių, bet formos požiūriu tapyba tapo gerokai laisvesnė. Išnyko detalus, realistiškas piešinys, formų modeliavimas, atsirado platus potėpis, apibendrintos formos, ryškus koloritas, ekspresyvi interpretacija. Vilniaus senamiestis išliko jo kūrybos centre. 1955 m. paveiksle „Bernardinų bažnyčia Vilniuje“ tamsiu kontūru nubrėžti bažnyčios, namų, medžių, tilto pavidalai, atmestos nereikalingos detalės, pagauta pavasario vakaro nuotaika senamiestyje. Skulptoriaus M. Antokolskio namų kiemą jis pavertė tiršta sodrių dėmių aranžuote, perteikiančia ankšto, skalbinių pridžiauto, sandėliukais užgriozdinto kiemelio atmosferą. Mėgstamas dailininko objektas buvo tapybiški Vilnios šlaitai, ypač jį žavėjo į kalvą kopiantys Užupio laiptai, išmarginti vasaros saulės ir tamsių žalių, violetinių šešėlių. Jis išnaudojo metų laikus, pro rašytojo Legio-Beilio namų langą Žvėryne tapė medinius namelius ir pušis, skęstančius baltuose sniego potėpiuose, bespalvį vaizdą paversdamas tapybiška fejerija. Nuotaikinguose, temperamentingai nuteptuose Chwoleso peizažuose gali apeiti ir Vilniaus apylinkes, Belmonto parką, Valakampių mišką, Verkių malūną, Jeruzalės pušyną.
Bet svarbiausia jam liko gimtoji vieta – Safianikų kvartalas, kairysis Vilnios upės krantas priešais Užupį, kur dabar yra Tymo turgus. Visas Safianikų kvartalas kartu su Chwoleso tėvų namu po karo buvo nušluotas nuo žemės, o jo pavadinimas galutinai išnyko iš miesto topografijos. Tačiau dailininkas nuolat grįždavo į šią vietą. Sumanęs paveikslų seriją „Mano namas“, tapė aplinkinius vaizdus, Vilnios vingį nuo Užupio tilto, apžėlusius jos krantus, išklaipytus namus, iškylančius bažnyčių bokštus, naudodamas beveik fovistinę rožinės, oranžinės, žalios, mėlynos spalvų paletę. Kai žvelgi į tokius Chwoleso paveikslus, vis abejoji jų sukūrimo data, nes lietuvių tapyboje tokia ekspresyvi, spalvinga kūryba paplito vėliau, 7–8-ajame dešimtmetyje. Tačiau LTSR Kultūros ministerijos antspaudas „Išvežti į užsienį leidžiama“ kitoje paveikslo pusėje neginčijamai įrodo, kad Chwolesas juos nutapė iki 1959 metų. Ši tapyba koreguoja menotyroje įsigalėjusį požiūrį į mūsų tapybos atsinaujinimo datavimą.
Paskutiniais metais prieš išvykdamas į Lenkiją dailininkas sukūrė daugybę gimtojo miesto etiudų. Jis vaikščiojo po Vilnių ir tapė, tarsi norėdamas bent paveiksluose pasiimti miestą su savimi. Šie etiudai buvo didžiausias Chwoleso turtas, kurį vėliau jis visą gyvenimą vežiojosi kartu ir išsaugojo Varšuvoje bei Paryžiuje. Tai dešimtys nedidelių (12,5 х 17,5 cm) kartonų su temperamentingai nutapytais, spalvingais Vilniaus motyvais. Pasirinkęs mažą formatą ir platų teptuką, Chwolesas siekė tapybinės įtaigos, vaizdą paversdamas beveik bedaikte, pastoziško potėpio stichija. Jis rinkosi nesudėtingus motyvus, ir regis, nebuvo vietos senamiestyje, kur jis nebūtų dirbęs: užfiksuotos visos Vilniaus senamiesčio bažnyčios, namai, kiemeliai, gatvės su arkomis. Kai kurie jų tarsi ikoniniai motyvai vėliau keliaus per dailininko kūrybą.
Pokariu Chwolesas sukūrė keletą skirtingų gimtojo miesto naratyvų – išnykusio Vilniaus, sugriauto žydų geto, sovietinės sostinės statybų, išlaisvintos tapybos miesto vaizdinių, o vėliau gyvendamas svetur liko ištikimas Vilniui, tapydamas vis labiau blunkančių atsiminimų miestą.
Paroda veikia iki rugsėjo 21 d.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras (Naugarduko g. 10/2, Vilnius)
Dirba pirmadienį 11–19 val., antradienį–ketvirtadienį 10–18 val., penktadienį 10–16 val., sekmadienį 10–16 val.
„7 meno dienos“ Nr.30 (998), 2012-07-27
|