Augustinas Savickas (1919–2012) Augustinas Savickas – tokia galinga figūra mūsų kultūroje, mūsų tapyboje, menotyroje, memuaristikoje. Kad sunku jį aprėpti – tarsi kokį šimtmečių ąžuolą... Ir pats buvo galingo stoto, aukštas, gražus ir jaunas, ir subrendęs, apaštališkas sulaukęs senatvės... Daugybė tapybos drobių, akvarelių, piešinių, knygų, straipsnių, gausybė mokinių, begalė gyvenimo istorijų... Pašaipus geranoriškai, sarkastiškai ar kandžiai ir sau, ir kitiems, tik po ta šypsenėle tarsi graudulys ir skausmas dėl išgyvento likimo.
Toks lėtas keliavimas debesų
virš Išėjusio
Jis žiūri į dangų
šviesa kur
paveikslus lytėjo,
be jos jie – negimę,
nebūtų, neliktų
kaip sielų paguoda,
ar tėviškės kelias
link baltos bažnytėlės,
Raimutis,
geltona liemenė,
ar motina
tylioj nežinioj
ir brolis
tarsi dievulėliai
Kančioj išskobti,
ar karo keliai...
|