Toks lėtas keliavimas debesų
virš Išėjusio
Jis žiūri į dangų
šviesa kur
paveikslus lytėjo,
be jos jie – negimę,
nebūtų, neliktų
kaip sielų paguoda,
ar tėviškės kelias
link baltos bažnytėlės,
Raimutis,
geltona liemenė,
ar motina
tylioj nežinioj
ir brolis
tarsi dievulėliai
Kančioj išskobti,
ar karo keliai
ir saulės suskylantis ratas,
gėlynai, vaikai ir šventieji,
tarp jų – Augustinas
kaip pranašas Biblijos...
Užsisklendžia ratas,
vaikystėn sugrįžti,
ir viskas gražu,
ir spalvos, ir žodžiai,
ir Dievo ranka
Tavo ranką vedžioja
paveiksluos šituos,
tapybos didybė Tavy
nuo Džoto per Goją,
Rembrantą, Van Gogą,
Sezaną iki Vienožinskio
– Tavy, po Tavęs...
Tas ratas – nuo vaikystės, nuo Kopenhagos, kur tėvas, subtiliausios ekspresijos novelistas Jurgis Savickis, buvo Lietuvos ambasadorius Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, kitur...
Augustinas – Europos vaikas nuo Helsinkio iki Nicos. Šitoji ir prieškario Kauno kultūra su Kipru Petrausku, Fiodoru Šaliapinu, Mstislavu Dobužinskiu, pas kurį norėjęs mokytis piešti... Ir vyresnis brolis Algirdas – visur kartu, kiek jo nuotraukų memuarų knygoje „Žalioji tyla“... Tie keli išlikę Algirdo giliausios tapybos paveikslai, tapyti Kauno meno mokykloje pas abiejų brolių mokytoją Justiną Vienožinskį, – kaip brangiausios likusios relikvijos po to skaudžiausio išsiskyrimo amžinybei su juo, su motina prasidėjus karui, – į Rusijos nežinią, akmens skaldyklas, gyvenimą pusbadžiu, kur „išgaruoja visos revoliucinės iliuzijos“, kaip sakė pats menininkas... Brolį sušaudo Kauno gete, kur jis savo noru iš meilės žmonai žydaitei Julikai nueina... Ir motina iš skausmo ir nežinios pasikaria parašiusi Augustinui (jei atsirastų) laišką...
Po karo – Vilniuje, kur pasiklysdavo senamiesčio gatvelėse, o Dailės institute – vėl pas Justiną Vienožinskį, kuris moko ne tik tapybos, bet yra ir tikriausias gyvenimo pavyzdys. Kaip ir mokytojas, kuris vienintelis neišdavė M.K. Čiurlionio dailės, gindamas jį prieš akademikus iš Maskvos, ir buvo pašalintas iš instituto, iš Dailininkų sąjungos, Augustinas Savickas rašo ginamąjį straipsnį, cituodamas Romainą Rolland’ą, Maksimą Gorkį, kurie žavėjosi Čiurlionio kūryba...
Nuo 1951 iki 1993 metų su pertraukomis Vilniaus dailės institute dažnai tapo kartu su savo studentais ir studijoje, ir vasaros praktikose... Pavydėdavom jo mokiniams to artumo ir stebuklo matyti, kaip gimsta tikroji tapyba. Leonardas Gutauskas dovanodamas savo knygą Augustinui Savickui rašo dedikaciją: „Mokytojui, kuris niekad nenurodinėjo, kaip tapyti dangų, nes žinojo, kad kiekvieno žmogaus dangus jo širdyje“.
Su entuziazmu pasitinka Sąjūdį. Gorbačiovas jam – Mussolini. Kai verčiamas Dailės instituto rektorius, tampa vienu iš penkių regentų, vadovaujančių Mokyklai tam audringam laike. Paveiktas Sausio 13-osios žudynių, sukuria ciklą paveikslų, kurį, praėjus mėnesiui, eksponuoja Sporto rūmų scenoje aukų minėjimo vakare. Menininko paveikslus, klausydami muzikos, giesmių ir poezijos, žiūri tūkstančiai renginio dalyvių...
Augustino Savicko paveikslai – jo gyvenimo ženklai – poetinė, filosofinė linijų, formų, spalvų didžioji autobiografija. Už meninę tiesą, jos raišką, kovėsi visa savo gyvastim iki pat gyvenimo pabaigos.
Su nuostaba sykį mačiau dailininką Parodų rūmuose pirmadienį, ne darbo dieną, betapantį, „betaisantį“ ar perkuriantį jau parodoje eksponuojamą paveikslą...
Išėjai, Mokytojau, kai aplinkui taip žalia, žalia, pačioj ilgiausioj vasaros dienoj, pačioj trumpiausioj nakty, sakei, kad „didžiausias turtas – tyla, žalia tyla“.
Arvydas Šaltenis