Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 13 (981), 2012 kovo 30 d. > Kinas > Patriarcho paradoksai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Patriarcho paradoksai


In memoriam Tonino Guera


7 MD

Share |
Tonino Guerra
Kovo 21 d., sulaukęs 92-ejų metų, mirė Tonino Guerra – italų rašytojas, scenaristas, kūręs Federico Fellini, Andrejaus Tarkovskio filmų scenarijus. Pateikiame Ninos Getašvili straipsnio apie Tonino Guerrą, išspausdinto žurnale „Novaja junost“ 2008, nr. 4 (85), fragmentus.

„Žmonija miršta, bet dainuoja.“ Tai svarbiausia, ką meistras pasakotojas Tonino Guerra žino apie mūsų visų gyvenimą. Atmintį ištrina laikas. Didieji žygiai lieka praeityje. Dauguma istorijos paslapčių niekam neįdomios, išskyrus kai kuriuos mokslininkus. Milijonai mūsų amžininkų neprisimena nei Karolio Didžiojo, nei Leonardo da Vinci, nei Dante’s. Jų kiti rūpesčiai. Žinoma, kad ir „ateinančiai kartai“ galvos neskauda dėl XX amžiaus kino. Bet Tonino Guerra – poetas ir prozaikas, scenaristas ir dailininkas, gyvas praėjusio šimtmečio didžiojo kinematografo įsikūnijimas – šiandien įdomus ir savo šiuolaikiniu, kasdieniniu kūrybos stebuklo vyksmu. Tai – patriarcho Gueros paradoksas. Kaip jam pavyksta sukurti magiškuosius laukus, kurie vaisingi net ir esant darganai, ne sezono metu? Kaip jam sekasi dešimtmečiais kurti aplink save naujus pasaulius, iš realybės kvantų – pasakų visatą, ir poringių taisyklėmis tirti vienintelę jį supančią realybę?

 

Negudrausiu, mūsų filmavimo grupė kovo pradžioje važiavo filmuoti ne šiaip „paprastą“ gimimo dieną. Tonino Guerrai neseniai buvo atlikta sudėtinga operacija, labai norėjosi išreikšti jam savo susižavėjimą, jį morališkai palaikyti. Kaip paaiškėjo, ne tik mums. Bet štai paradoksas – tas, švelniai tariant, nelabai jaunas ir nelabai sveikas žmogus pats visiems tapo sielos dosnumu ir žavesiu trykštantis šaltinis. Savo kailiu patyrėme, kad jo draugo Francesco Rosi žodžiai: „Jei Tonino šalia, – tai visada stimulas ir šventė“, yra tikslūs. „Nejubiliejinę“ datą buvo numatyta atšvęsti šeimyniškai ir kukliai, tarp artimųjų. Taip ir atsitiko. Šventė ją iš tikrųjų namie. Emilijos-Romanijos provincijoje. Miestelyje, kuriame gimė, – Santarkandžele. Kaip pats prisipažįsta, nuo tos vietos jis matuoja visus savo erdvės atstumus.

 

„Suradau Tonino Guerrą ir pasakiau jam, kad norėčiau sukurti štai kokį filmą.“ Taip Federico Fellini, artimiausias Guerros draugas, pasakojo apie savo būsimą „Amarcord“. „Tonino gimė viename iš skurdžiausių Riminio rajonų, tad jam irgi buvo ką prisiminti. Jo ir mano personažus jungia beprotybė, naivumas, neišprusimas. Tai būdinga visiems paaugliams, paliktiems likimo valiai, – maištaujantiems ir paklusniems, išdidiems ir juokingiems, įžūliems ir nuolankiems.“ Po daugelio metų Guerra parašys savo miestelio merui: „Būtina vėl tapti vaiku, kad galėtum vadovauti.“

 

Ar toks jau „skurdus“ buvo tas Santarkandželas? Valstietiškos šeimos neturtas, buka provincijos užkampio buitis, fašistinės klastos tvarka... Bet buvo ir kai kas kita. Šiose apylinkėse yra begalė paminklų, šimtai iš kurių įrašyti į UNESCO rejestrus. Renesanso kūrėjai – Leonas Batista Alberti, Piero della Francesca, Melozzo da Forli... Kaimynystėje – herojiška San Marino respublika ir mistinė San Leo tvirtovė, palaidojusi nemirtingąjį Kaliostro. Čia Guerra atsivežė savo draugą rusą Andrejų Tarkovskį, kuriam parašė filmo „Nostalgija“ scenarijų. Sužavėtas Tarkovskis pavadino San Leo mistiškiausia vieta žemėje.

 

Tarkovskis, žinoma, būtinai būtų buvęs jo šventėje. Taip pat kaip ir Federico Fellini ar Sergejus Paradžanovas. Arba neseniai pasaulį palikęs Michelangelo Antonioni... Guerra didžiuojasi savo draugais, gyvaisiais ir iškeliavusiais Anapilin, kurie vis tiek lieka su juo. Nors šventės grafikas pašėlęs, Guerra randa laiko Penabilio teatriuke parodyti savo draugo Sergejaus Paradžanovo darbų parodą, atvežtą iš Armėnijos. Ir skaidrių su Federico Fellini piešiniais. Taip jis paminėjo jau publikuojamą „Sapnų knygą“. Ir „laikosi“ feliniškos temos, pakviesdamas į gimtojo miesto restoranėlį, kur Saragina ant ąsočių ir lėkščių tampa svarbiausiu personažu.

 

„Tik pirmieji gyvenimo žingsniai, įveikti savo kojomis, iš tikrųjų daug ko verti.“ Stebuklas buvo net jau pats daugiavaikės šeimos pagranduko atėjimas į pasaulį, kūdikio, kurio laukta ne devynis, kaip įprasta, o vienuolika mėnesių. Gyvenimo kaip stebuklo supratimas ir iki šiol jo pasaulėjauta. Nors labai pergyvena: „Dabar mano nuostaba neperžengia namo langų stiklų arba yra uždaryta už mašinos durelių.“

 

Stebina tai, kad jis liko gyvas fašistų konclageryje, į kurį pateko gelbėdamas katiną ir kaimyną. O buvo taip – prisiminęs, kad paliktuose namuose dar yra alkanas gyvūnas, nepastebimai įsėlino jo išsinešti, paskui sutiko kaimyną, šis paprašė paslėpti proklamacijas. O čia gaudynės... Dar vienas stebuklas: ten, konclageryje, jis pradėjo sekti pasakas ir rašyti eilėraščius. Dar nesuvokė, kad stebuklai jam jau pavaldūs. Ten, pragare, jis tapo pasakininku ir poetu.

 

Tikras inteligentas, valstiečio sūnus Tonino pats mokė skaityti savo beraštę motiną. Bet nuoširdžiai prisipažįsta: „Aš sugebėjau išsimokslinti tik mamos dėka.“ Jis baigė Urbino universitetą. Mažas provincialus miestelis Urbinas – Raffello gimtinė. Miesto aikštėje priešais savo rūmus XV a. susitikti su savo pavaldiniais ir bendrapiliečiais pasirodydavo hercogas da Montefeltro, kuris retsykiais norėjo pademonstruoti demokratizmą.

 

Žmonės porindavo jam apie gyvenimo vargus ir džiaugsmus, o didikas sprendė ir duodavo patarimus net ir dėl šeimos problemų. Dar nuo Dante Alighieri laikų Italijoje įsitvirtino taurumo samprata, kurios kriterijus – ne „kraujo kokybė“ ir turtai, o dorybingumas. O jie pasireiškia visuomenės pripažintais poelgiais. Tonino Guerra – poetas, rašytojas, dramaturgas ir dailininkas, italų kinematografo legenda, perėmė pareigą būti atsakingam už savo krašto likimą. Jis nieko nemoko, jis tiesiog kalba su jaunimu, kuriems nerūpi vietinių upelių vandens užterštumo problemos. Kalbasi su senais žmonėmis, kuriuos slegia pragyventų metų našta, kurie, nepaisant juos kamuojančių negalavimų, vis dar lieka „elektoratas“, tai reiškia, kad jų rankose – ateitis.

 

Žino, kad štai iš čia, iš Penabilio, į Tibetą išvyko mokytas žemietis, o paskui, grįžęs, sudarė tibetiečių kalbos žodyną, pasitelkęs lotynų kalbą ir padarydamas ją prieinamą europiečiams. Guerra siunčia sveikinimą Dalai Lamai. Ir Dalai Lama atvyksta į kaimyninę buveinę, kur dabar yra aukščiausio lamaizmo „pontifiko“ atstovybė. O Guerra sumeistrauja paminklą – tibetietiškus būgnus, kuriuos palietus reikia tik trokšti gėrio viskam, kas gyva. Paprasti stebuklai, suartinantys kraštus ir tautas, Vakarus ir Rytus.

 

Iš ten, iš Rytų, iš Rusijos, jis atsivežė ir žmoną. Tai taip pat stebuklas. Ne taip lengva buvo sovietų valstybei atsisveikinti su savo piliete, kuri paprasčiausiai ištekėjo už vieno iš legendinio itališko kino kūrėjų. Vestuvių liudytojas buvo Antonioni. Dvasinis poros bendrumas – taip pat akivaizdus stebuklas. Ir Lora Guerra, kaip ir jos garsusis vyras, tapo Italijos įžymybe.

 

Draugystė su Antonioni nenuvedė jo į egzistencializmo terpę. Bendravimas su Fellini – į barokinį puošnumą. Jis ne elitinis ir ne masinis. Jo apsakymai žmogiški ir užburiantys. Ilgo pragyvento amžiaus vingiai grąžino jį, brandų žmogų, į vaikystę. Guerra galiausiai paliko Romą ir apsigyveno tėviškėje, Emilijoje-Romanijoje. Jis ir didžiajame mieste eilėraščius rašė gimtąja romanjolo tarme. Homero „Odisėjo“ herojų kalba, jo išversta, įtraukia gimtosios tarmės idiomas. Knygos iliustracijos – taip pat Tonino kūryba. Ir personažai – iš jo pasaulio, savotiški keistuoliai, tarsi vaikiškos fantazijos pagimdyti. „Mes apsvaiginti vaikystės – tuo gyvenimo tarpsnio, kai visi buvome nemirtingi.“

 

Traktate „Apie architektūrą“ jo didysis tautietis Alberti kalba apie nuošalų namą kaip apie patikimą prieglobstį, kur galima pasislėpti nuo didmiesčio bruzdesio ir šešėlių. Guerra jau daug metų gyvena sekdamas tokiais pat dėsniais. Gamta jam palanki. Todėl net netikėtas uraganinins vėjas, nuo kurio drebėjo žemė ir kuris rovė medžių šaknis, jam pasirodė kaip gydymo procedūros ir naktinių skausmų nuraminimas.

 

Vaikystėje Tonino iš mažyčio Santarkandželo nuvažiuodavo mugėn į Penabilį. Čia nuolat vykdavo šventės. Sukosi margas paveikslėlių kaleidoskopas, kuris visam gyvenimui įsirėžė į atmintį, o paskui išsiliejo į knygų puslapius ir kino filmų kadrus. Šiandien jo gimtasis miestelis išsiplėtė, o Penabilis ant kalvų sumenko, tarsi susitraukė. Jame – šiek tiek daugiau negu du tūkstančiai gyventojų. Bet čia atvažiuoja pats Dalai Lama. O Malatestos laikų pilies papėdėje gyvena Tonino Guerra – nacionalinis Emilijos-Romanijos poetas, pasaulio pilietis, rašantis romanjolo kalba.

 

Miestelyje yra Tonino Guerros fondas. Čia kabo jo ir draugų paveikslai, įkurta filmoteka ir biblioteka, sustingusios skulptūros ir įvairi keramika... Ir užkampis pasidaro pastebimas ir garsus. Visi pritars: Guerra – didi asmenybė. Ir geras kaimynas, ištikimas draugas. Nuoširdus žmogus, kupinas sveiko humoro. Todėl, nors ir tokios dienos proga, fiesta buvo stipriai atmiešta ironija. Gaudamas kažką iš kitų, menininkas su kaupu grąžina „skolą“. Ir palinkęs buria prie fontano projekto, kad paskui įrenginys iškiltų Armėnijoje – jis visiems laikams liko pavergtas Užkaukazės ir Centrinės Azijos grožio.

 

Jis nelaukia įkvėpimo, tas įkvėpimas jo niekada neapleidžia. Todėl ir jokioms ligoms neleista nutraukti tos substancijos alsavimo. Guerra – ateistas, bet pirmiausia jis yra „vaizdinių gaudytojas“. Vaikiškas naivumas, formų ir nuojautų nuoširdumas būdingas jo charakteriui, jo esmei, meniniam braižui. Taip jis tapo savo paveikslus. Taip iliustruoja Homero „Odisėją“. Taip jis „vaidina“ svarbiausią žmogų savo žaisliniame teatre. („Galbūt aš kitą šimtą metų užsiimsiu teatru.“) Jis iš tikrųjų – iškilus žmogus, paskutinis didžiojo kino milžinas, kurio gyvenimas kupinas ne tik prisiminimų, bet ir kasdienių rūpesčių ir darbų, neišsenkančios jėgos.

 

Vertė Andrius Šiuša


„7 meno dienos“ Nr.13 (981), 2012-03-30

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti