Algirdo Dausos „Markizas ir piemenaitė“ (1978) atskleidžia sovietinių lietuvių fantazijas apie gražią, todėl ir nelaimingą meilę. Į kaimą, kur gyvena lietuvaitė Saulė (Rasa Kirkilionytė), iš dangaus nusileidžia prancūzas Andrė. Aplink vyksta karas, bet lietuvaitė slapta slaugo sužeistą „Normandijos-Nemuno“ lakūną. Prancūzo neįsimylėti negalima, tik jis pasveikęs išvyks, o Saulė lauks savo meilės, matyt, visą likusį gyvenimą. Bet „Markizas ir piemenaitė“ – ne melodrama, nes iki gryno žanro lietuviai negali nusileisti. Užtat tariamos poezijos ir visokių grožybių – su kaupu. Ir gerų teatro aktorių – Kazimiera Kymantaitė, Vladas Bagdonas, Regina Zdanavičiūtė vaidina sodrius antrojo plano personažus. Prancūzai filme taip pat rinktiniai – baleto šokėjas Valdemaras Chlebinskas, rašytojas Rimas Šavelis ir Juozas Budraitis, kuris kine, ko gero, nevaidino tik japono.

Lietuvis antropologas Mantas Kvedaravičius ne vienus metus praleido kariaujančioje Čečėnijoje. Iš jo mokslinių stebėjimų prieš kelerius metus Suomijoje gimė filmas „Barzakh“ (LTV, balandžio 2 d. 21.30), susilaukęs didelio tarptautinio atgarsio. „Barzakh“ subtiliai rodo režimo aukų artimųjų išgyvenimus, jų bandymus sužinoti apie dingusius savo vyrus ir vaikus, jų likimus.

LTV2 (5 d. 19.30) pradės ilgą kelionę į XX amžių. Juozo Javaičio filmas „Česlovo Milošo amžius“ pasakoja apie Lietuvoje gimusį didį lenkų poetą, Nobelio premijos laureatą Czesławą Miłoszą, kuris save laikė LDK piliečiu. Ateinantį ketvirtadienį LTV2 parodys pirmą filmo dalį. Javaičio sumanymas man priminė vieno filmo pavadinimą: „Gyvenimas – tai romanas“.

Visi rašome savo gyvenimų romanus, bet neduokdie atsidurti „lietuviškame Tvin Pykse“. Taip Garliavą pavadino lenkų „Newsweek“ žurnalistas. Šiąnakt žiniose išgirdau prancūzų prezidento kreipimąsi į žiniasklaidą ir prašymą nerodyti Tulūzos žudiko nufilmuotų vaizdų. Pagalvojau, ar mūsų Prezidentė galėtų paprašyti nerodyti praėjusį penktadienį Garliavoje nufilmuotos priešais policijos kameras suvaidintos pasibaisėtinos isterijos, kuri pirmiausia žeidžia vaiką, bet paskui – ir mus.

Pavargusiems nuo lietuviškų aistrų siūlau pasižiūrėti kelis filmus, galinčius bent kiek sutaikyti su gyvenimu. Britų nepriklausomo režisieriaus Joelio Hopkinso „Paskutinis šansas įsimylėti“ (LNK, 1 d. 23.15) remiasi ta keista „chemija“, kuri kartais atsitinka tarp aktorių. Siužetas banalus – pagyvenęs vienišas išsiskyręs amerikietis, kurį vaidina Dustinas Hoffmanas, atvyksta į Londoną dalyvauti dukters vestuvėse. Atsitiktinai jo sutikta Emmos Thompson herojė Keit taip pat vieniša. Šis susitikimas abiem, ko gero, yra paskutinis šansas pakeisti gyvenimą. Filmą rekomenduočiau ir Londono gerbėjams – netikėtai romantiško miesto „Paskutiniame šanse įsimylėti“ labai daug.

Jasmilos Žbanić „Pakeliui“ (LTV2, 4 d. 22.20) nukels į kitą garsų miestą Sarajevą. Kadaise buvęs Balkanų daugiakultūriškumo simboliu, jis vis dar bando atsigauti po tragiškos XX a. pabaigos apsiausties. Sarajeve gyvena filmo herojų pora Luna ir Amaras. Luna yra stiuardesė, jai puikiai sekasi, bet Amaras netenka darbo, jam pakiša koją alkoholis. Poros problemos vis auga – Luna nesėkmingai bando pastoti, Amaras negali pamiršti praeities, jis vis labiau žavisi islamu ir tampa atsivertėliu salafitu. Lunai islamo požiūris į moterį nepriimtinas. Ji bus priversta rinktis: siekti išsaugoti vyrą ir meilę, ar išsaugoti save? Žbanic nevengia publicistikos, bet, ko gero, tai neišvengiama, jei nori platesniam žiūrovų ratui suprantamai prabilti apie šiuolaikinių Balkanų, kur pilietinio karo žaizdos vis dar neužsivėrė, problemas.

„Pakeliui“ rodo, kaip religija moko nepakantumo kitiems. Timo Burtono 1990 m. filmas „Edvardas Žirkliarankis“ (TV3, 31 d. 14.40) moko, kaip atsikratyti nepakantumo. Johnny Deppo herojus liko nebaigtas. Jis gavo mylinčią širdį, lankstų protą ir didelį talentą, bet jo kūrėjas mirė, ir Edvardas kelia baimę savo metalinėmis rankomis. Juolab kad jis gyvena amerikietiškoje Garliavoje, kuri nenori gerbti kitokių žmonių. Bet atsiras tikra fėja – „Avon“ agentė, kuri padės Edvardui.

Burtonas filme supina pasaką, fantastinio kino ir 3-iojo dešimtmečio vokiečių ekspresionizmo estetiką, animaciją ir postmodernistinį požiūrį į simbolišką „kitą“. Sako, kad Edvardą norėjo vaidinti Michaelas Jacksonas, jis net dalyvavo aktorių atrankoje. Bet režisierius pasirinko Deppą. Tai buvo pirmasis jų bendras filmas ir, kaip žinome, gražios draugystės pradžia.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.13 (981), 2012-03-30