Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 8 (976), 2012 vasario 24 d. > Kinas > Realybės pasakos
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Realybės pasakos


62-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio laureatai


Živilė Pipinytė

Share |
„Tai tik vėjas“
Mike’o Leigh vadovaujamą žiuri galima pasveikinti – iš sudėtingos situacijos išsisukta beveik idealiai.

Konkursinė Berlinalės programa šiemet buvo silpna, vos keli filmai apskritai galėjo pretenduoti į prizus, tad „Auksinio lokio“ laimėtojus buvo galima nuspėti. Žiuri pasirinko pasaulinio kino klasikus – brolius Vittorio ir Paolo Taviani, beje, abu jau įžengusius į devintą dešimtį. Jų filmą „Cezaris turi mirti“ („Cezare deve morire“, Italija, 2011) būtų sunku apibūdinti vieno žanro ar rūšies požiūriu. Visas veiksmas vyksta uždaroje erdvėje – griežto režimo Romos kalėjime „Rebibia“, kur bausmę atlieka žudikai, mafiozai, narkotikų platintojai, recidyvistai. Jie ir pagrindiniai filmo aktoriai. Kartu su pakviestu režisieriumi kaliniai stato Williamo Shakespeare’o „Julijų Cezarį“. Taviani kartu su kaliniais praleido pusę metų – stebėjo repeticijas ir premjerą, bet „Cezaris turi mirti“ – ne tik dokumentinis filmas. Pamatęs vaidinančius kalinius, Taviani pasiūlė jiems statyti „Julijų Cezarį“ – filmas buvo kuriamas pagal jų parašytą scenarijų. Taviani rodo, kaip meno kalba padeda filmo herojams suvokti savo gyvenimą ir kartu stebi aktoriaus gimimą, kai repeticijose iš tikrųjų įvyksta nusikaltėlių persikūnijimas į Romos patricijus. Tačiau režisieriai neslepia, kas yra jų aktoriai, sužinome ne tik jų vardus, bet ir kodėl šie žmonės atsidūrė kalėjime.

 

Filmo raktas – atrankos scena. Iš skirtingų Italijos regionų kilę žmonės gimtuoju dialektu (gaila, kad šis svarbus filmo lygmuo suprantamas tik mokantiems italų kalbą) gauna užduotį tą pačią situaciją suvaidinti supykę ir atsipalaidavę. Šios scenos pasako labai daug apie tai, iš kur atėjo būsimi artistai, apie jų temperamentą ir pasaulio suvokimą. Paskui lieka tik sekti pasirengimą spektakliui. Filmas trumpas – jis trunka tik 76 minutes, tačiau „Cezaris turi mirti“ prisodrintas ne tik Shakespeare’o žodžių, bet ir juos tariančių minčių bei vilčių. Įdomi ir atviro teatrališkumo bei dokumentiškumo samplaika filme, nors vis dėlto kartais „Cezaris turi mirti“ priminė gerai nufilmuotą televizijos teatrą.

 

Tačiau, man regis, filmas – ne tik apie kalinius, bet ir pačių režisierių apmąstymas apie šiuolaikinę Italiją. Maištinga refleksija apie gimtinės likimą būdinga ne vienam ankstesniam režisierių filmui. Kai supranti, kad tragiškasis Brutas, nuoširdžiai patikėjęs savo veiksmų kilnumu, yra Sicilijos mafiozas, filmas tikrai peržengia kalėjimo teatro ribas.

 

Didžiuoju žiuri prizu – „Sidabriniu lokiu“ apdovanotas vengrų režisieriaus Bence’s Fliegaufo filmas „Tai tik vėjas“ („Csak a szel“, Vengrija, Vokietija, Prancūzija, 2011) taip pat remiasi tikrais faktais, kai 2008–2009 m. Vengrijoje buvo išžudytos dešimtys čigonų šeimų. Filme rodoma vienos čigonų šeimos diena nuo ankstyvo ryto, kai motina išsirengia į darbą – ji dirba valytoja, – paauglė duktė į mokyklą, o jaunėlis sūnus išeina bastytis po mišką. Namuose lieka neįgalus senelis. „Dogmiška“ kamera seka filmo herojus iš labai arti, kartais ekrane matai tik veido fragmentą. Naktį buvo sušaudyta kaimynų šeima, todėl iškart supranti, kodėl personažai įsiklauso į kiekvieną garsą, išsigąsta kiekvieno atsitiktinai sutikto žmogaus. Jie – visuomenės, kuri net neslepia savo priešiškumo, atstumtieji, todėl būdamos viešumoje motina ir duktė užsideda abejingumo kaukę. Mergina nesureaguos net kai klasės draugę persirengimo kambaryje pradės prievartauti debiliškos išvaizdos mokinys. Regis, filmo herojai iš visų jėgų stengiasi likti nepastebėti ir pagaliau sulaukti tos dienos, kai Kanadon emigravęs tėvas visus pasikvies pas save.

 

Netrukus supranti, kad tai – paskutinė filmo herojų gyvenimo diena. Režiserius meistriškai kuria grėsmės atmoferą, todėl svarbus kiekvienas filmo herojų gestas ir žvilgsnis. Jaunėlis miške įsirengė bunkerį, kur tikisi pasislėpti nuo žudikų. Smalsus vaikas įsigauna į ką tik nužudytų kaimynų namus, stebi nusikaltimo vietą tiriančius policininkus. Kartu su kiekvienu filmo personažu ir žiūrovai tarsi iš padilbų stebi juos supantį, nedraugišką ir pavojingą pasaulį, kuriame, regis, fiziškai juntamas kraujo ir prievartos kvapas. Atmosfera į filmo pabaigą tik tirštėja – nelaimės neišvengiamybę pabrėžia ir nužudytų kaimynų paršelio motyvas. Filmas prasideda jo skleidžiamais panikos garsais. Pavakary berniukas ras paršelį miške nušautą ir palaidos.

 

Fliegaufas, rodydamas iš esmės minimalų veiksmą, sugeba visą filmą išsaugoti įtampą. Tik pabaigų man pasirodė per daug. Iš tikrųjų filmas baigiasi, kai berniukas naktį sako į garsus šalia namo įsiklausančiai seseriai: „Tai tik vėjas.“ Paskui bus dar dvi: pirmoji, kai nakties tamsoje pasigirs ilgai netylantys šūviai, ir kita, kai lavoninėje sanitaras rengs motiną, seserį ir senelį puošniais ir spalvingais drabužiais, bandys užpudruoti kulkų paliktas žaizdas, ir karstai nutols pilku koridoriumi.

 

Geriausiu režisieriumi žiuri pripažino ir „Sidabriniu lokiu“ apdovanojo vieną festivalio favoritų – vokietį Christianą Petzoldą. Aš jo „Barbarai“ (Vokietija, 2012) būčiau atidavusi ir „Auksinį lokį“, nes seniai neteko matyti filmo, kuris taip nuosekliai perteiktų turinį vaizdais, atmosfera, detalėmis ir, žinoma, aktorių vaidyba. Pasakojimas apie gydytoją, kuri, padavusi prašymą išvykti gyventi į Vakarus, atsiduria gilioje Vokietijos Demokratinės Respublikos provincijoje, ne toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Petzoldas kruopščiai – iš daiktų, garsų, spalvų, gestų – atkuria 9-ojo dešimtmečio pradžios VDR atmosferą. Tačiau kartu jis rodo, kad pasaulyje, kur, regis, tvyro tik sunkus įtarumo ir valstybės skatinamos išdavystės kvapas, atsiranda vietos tyliam pasipriešinimui, pasirinkimui ir meilei. Ninos Hoss meistriškai suvaidinta gydytoja Barbara filmo pradžioje konstatuoja, kad čia gyventi neįmanoma. Ji priima tremtį stoiškai, nes žino, kad tai greit baigsis – sužadėtinis iš Vakarų Vokietijos rengia Barbaros pabėgimą. Tačiau lemiamą dieną ji nuspręs pasilikti. Tikroji filmo tema ir yra tos nematomos abejonės, moralinės ir profesinės atsakomybės jausmas, meilė, tai, kas nežmoniškiausiomis sąlygomis leidžia išlikti žmogumi.

 

Būčiau atidavusi Ninai Hoss ir „Sidabrinį lokį“ už geriausią moters vaidmenį. Žiuri jį paskyrė keturiolikmetei iš Kongo Rachelei Mwanzai, suvaidinusiai į Afrikos pilietinius karus prieš savo valią įtraukto vaiko dramą kanadiečio Kimo Nguyeno filme „Maištininkė“ („Rebelle“, „War Witch“, Kanada, 2012). Suprantama, kad apdovanojimas padės mergaitei, kuri iki filmavimo buvo beraštė, susikurti normalų gyvenimą.

 

Gana netikėtas pasirodė ir „Sidabrinio lokio“ apdovanojimas geriausiam aktoriui Mikkeliui Boe Falsgaardui. Jis suvaidino karalių Kristijoną VII kostiuminėje istorinėje danų režisieriaus Nikolajaus Arcelio dramoje „Karališkoji afera“ („En kongeling affaere“, Danija, Čekija, Vokietija, Švedija, 2012). Filmas apdovanotas ir „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų. „Karališkoji afera“ nukelia į XVIII a., kai Daniją valdė jaunas karalius. Ekscentriškas, kupinas kompleksų Kristijonas VII laikytas bepročiu. Pagrindinė filmo pasakotoja – iš Anglijos atvykusi karalienė Karolina Matilda. Pirmoji pažintis su būsimu vyru ir pirmoji vestuvių naktis sukelia sąmyšį jaunos Šviečiamojo amžiaus dvasia išauklėtos moters sieloje. Netrukus karaliaus dvare ji sutiks bendramintį ir mylimąjį. Tai monarcho Vokietijoje pasamdytas gydytojas Johanas Friedrichas Strunsee (Mads Mikkelsen). Tapęs asmeniniu karaliaus gydytoju, jis padės Karolinai Matildai, manančiai, kad šaliai būtinos reformos. Abu jie įtikins karalių, kad būtina panaikinti baudžiavą, kankinimus, mirties bausmę, cenzūrą. Arcelis į filmą įdėjo ir tragiškai pasibaigusią karalienės ir gydytojo meilės istoriją, ir pasvarstymus apie Bažnyčios vaidmenį šalies istorijoje, ir dvaro intrigas. Kad filmas nėra nuobodžiai sunkiasvoris, koks galėjo būti, be abejo, prisidėjo ir Mikkelis Boe Falsgaardas. Jo vaidinamas karalius atrodo visai šiuolaikiškas maištininkas, dažnai pats apsimetantis kvaileliu, dviprasmiška asmenybė. Vienas filmo prodiuserių yra Larsas von Trieras, matyt, todėl, žiūrint „Karališkąją aferą“ neatsitiktinai kilo asociacijos su filmo prodiuseriu, mūsų laikais krečiančiu panašius pokštus.

 

„Sidabrinis lokys“ už iškilų meninį indėlį paskirtas kinų režisieriaus Wang Quan’ano filmą „Baltojo elnio slėnis“ („Bai Lu Yan“, „White Deer Plain“, Kinija, 2011) nufilmavusiam operatoriui Lutzui Reitemeieriui. 2006 m. „Auksiniu lokiu“ už „Tujos vestuves“ apdovanotas režisierius šįkart sukūrė filmą apie XX a. pradžioje, nuvertus imperatorių, prasidėjusias Kinijos permainas. Jas filme atspindi keli vieno žemdirbių klano gyvenimo dešimtmečiai. Seniai neteko matyti tokio nuosekliai epinio filmo, supinančio atskirų herojų likimus su didžiąja Kinijos istorija. Tačiau, nepaisant vizualaus grožio, trikdė filmo idėja, esą ne tik revoliucijos, bet ir permainos bei reformos griauna žmogaus ir pasaulio harmoniją, šeimos ryšius, moralę. Nelaimės prasideda, kai pasiturinčio valstiečio sūnus pabėga iš kaimo, o vėliau sugrįžta su mylima moterimi, ir tėvas nenori jo priimti.

 

Berlinalės įkūrėjo Alfredo Bauerio prizas skiriamas už novatoriškus, naujus kino kelius tiesiančiu kūrinius. Šiemet jis atiteko portugalui Migueliui Gomesui, sukūrusiam „Tabu“ (Portugalija, Vokietija, Brazilija, Prancūzija, 2012). Tai – pats neįprasčiausias konkursinės programos filmas, bet jį ir kūrė buvęs kino kritikas. Pavadinimo nuoroda į W.F. Murnau filmą – neatsitiktinė, naujasis „Tabu“ nespalvotas ir kupinas įvairių sinefiliškų užuominų. Filmas skyla į dvi dalis. Pirmoji – statiškas pasakojimas apie pagyvenusią religingą vienišę Pilar, kuri globoja savo kaimynę – senatviškos demencijos ištiktą Aurorą. Po jos mirties Pilar sutinka niekad nematytą senutės mylimąjį, kuris papasakoja Auroros jaunystės istoriją. Tai – antroji filmo dalis, stilizuota a la mėgėjiškas 16 mm juostoje nufilmuotas nebylus filmas. Jis nukelia į Afriką, kur prabėgo Auroros vaikystė ir jaunystė. Filmas, kupinas nostalgijos ir noro suprasti, kaip kine veikia atminties mechanizmai, pelnė ir FIPRESCI prizą.

 

Specialiuoju „Sidabriniu lokiu“ apdovanotas Ursulos Meier „Aukštybių vaikas“ („L’Enfant d’en Haut“, „Sister“, Šveicarija, Prancūzija, 2012). Jo herojus – dvylikametis berniukas, vagiliaujantis kalnų slidinėjimo kurorte. Pinigų jam reikia, kad išgyventų kartu su nuolat darbus paliekančia neatsakinga seserimi. Man filmas pasirodė nelabai vykusi brolių Dardenne’ų stiliaus imitacija – beveik dokumentiškai atkurta skurdi filmo herojų aplinka ir berniuko pastangos susikurti fantazijų pasaulį, kuriame jo tėvai yra viešbučio savininkai, o jis pats – laimingas vaikas. Tačiau pasakojimas taip ir nepakyla iki to lygmens, kuris hiperrealistinius Dardenne’ų filmus paverčia beveik biblinėmis parabolėmis apie gėrį ir blogį. Atvirščiai, siužetas pasisuka ir paaiškėja, kad sesuo iš tikrųjų yra berniuko motina, o jis desperatiškai trokšta jos meilės. Spaudos konferencijoje, išgirdusi priekaištus, kad Šveicarijoje, kur socialinė rūpyba itin aukšto lygio, tokia istorija paprasčiausiai būtų neįmanoma, režisierė prisipažino norėjusi sukurti pasaką.

 

Laikas parodys, kurie šiųmetiniai Berlinalės filmai išliks kino istorijoje, o kuriuos bus sunku prisiminti ir po kelerių metų. Tačiau šiemet buvo akivaizdu, kad praeities (nebyliojo kino taip pat) nostalgija kartais stipresnė už norą suprasti dabartį.

 

Berlynas – Vilnius


 

„7 meno dienos“ Nr.8 (976), 2012-02-24

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Sandra, 2012-07-16 08:26

Kāpēc Jums viņš nepatīk?Es nesaku, ka man viņš patīk, bet es vienkārši ignorēju viņu, bet jums ir visos iespējamos voeids jānodirš cilvēku, kurš jums neko pilnībā nav izdarījis.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti