Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 40 (962), 2011 lapkričio 11 d. > Teatras > Laisvas žmogus būna vienišas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Laisvas žmogus būna vienišas


Jonas Vaitkus apie „Visuomenės priešą"


Daiva Šabasevičienė

Share |
Jūratė Paulėkaitė. Spektaklio „Visuomenės priešas" scenografijos eskizas
Jonas Vaitkus: „Mes nesame lygūs nei įgimtomis savybėmis, nei darbštumu ir valia pasiektais rezultatais. Mes ne broliai - net jeigu esame kraujo broliai. Galime tapti broliais tik pūdą druskos kartu suvalgę. Mes nelaisvi nuo pradėjimo iki paskutinio atodūsio. O ką jau kalbėti apie dvasios dalykus. ”

Henriko Ibseno dramaturgijos be psichologinio konflikto įsivaizduoti neįmanoma. Jums tai artima. Kokios aplinkybės lėmė šios pjesės pasirinkimą: ar pjesės dramaturgija, ar socialinis jos konfliktas?


Pasirinkimą lemia daug aplinkybių. Man Ibsenas visą laiką buvo artimas. Pasirenkant medžiagą, didelę įtaką daro ir pats gyvenimas. Svarbu, kaip žmogus gyvena savo šeimoje, laiptinėje, kieme, namo bendrijoje, darbovietėje, valstybėje, pasaulyje. Skaitydamas Ibseno pjesę, galvojau, kodėl taip yra, kodėl taip seniai iškeltos problemos dar iki šiol gyvos ir taip įsisenėjusios, taip įaugusios į aukso veršio šokdinamų partijų, vyriausybių, religijų socialiai ir ideologiškai išprievartauto mokesčių mokėtojo sąmonę, kad net menkiausia užuomina, jog mes nesame ir niekada nebūsime nei laisvi, nei lygūs, sukelia agresyvią pasipiktinimo audrą. Politikų taip mėgstamas šūkis - laisvė, lygybė, brolybė - tėra tik tešlagalvių rinkėjų mulkinimas, o mąstančiam žmogui jis tolygus keiksmažodžiui.

Mes nesame lygūs nei įgimtomis savybėmis, nei darbštumu ir valia pasiektais rezultatais. Mes ne broliai - net jeigu esame kraujo broliai. Galime tapti broliais tik pūdą druskos kartu suvalgę. Mes nelaisvi nuo pradėjimo iki paskutinio atodūsio. O ką jau kalbėti apie dvasios dalykus.

Kas gi lieka? Anot vokiečių mąstytojo Alberto Schweitzerio, reikia pakelti iš purvo mūsų pačių paniekintas žmogiškas vertybes, šimtmečius tikrintas bendruomeninio gyvenimo patirtimi, jas atgaivinti, suteikiant joms deramą vietą ir reikšmę visuose mūsų gyvenimo srityse - šeimoje, mokykloje, gatvėje, universitete, valdyme, teisėsaugoje, politikoje...

Kurdamas šį spektaklį pasitelkiate įvairias režisūros tradicijas. Ar to siekėte sąmoningai?

Ne, tiesiog norėjosi, kad spektaklis būtų paveikus, pasiektų žiūrovo sąmonę. Šįsyk tikrai negalvoju apie režisūros kryptis.

Jums visada buvo svarbu ne tik paliesti žiūrovo jausmus, bet ir priversti jį mąstyti. Tai Jūsų kūrybos principas?

Niekada spektakliuose neatsisakau jausminių dalykų, bet vien jausmais negali vadovautis, nes jie užplūsta ir veda į kraštutinumus. Reikia jausmų ir proto pusiausvyros. Mes ir taip per daug blaškomės, isteriškai gyvename, galvodami, kad galime pakeisti pasaulį. Iš tikrųjų galime tik įsisąmoninti, kad gyvenimas yra svarbus visai dėl kitų priežasčių, negu mums peršama ir siūloma.

Daktarą Tomą Stokmaną visuomenės priešu pirmas pavadina jo brolis.


Peteris prisidengia pseudoatsakomybe, kuri žudo moralinį pradą, jame esančią tiesą. Manau, kad jis tai supranta, bet neturi jėgų atsisakyti miesto valdytojo pareigų. Pasielgti kaip prideda žmogui, o ne valdininkui - tokiam žingsniui ryžtis gali nedaugelis. Panašūs klausimai kamuoja visus, atėjusius į valdžią. Ir čia tampa nebesvarbūs brolis, sesuo, motina ar tėvas.

Spektaklyje labai daug sluoksnių, įvairios temos. Kurios Jums svarbiausios?

Labai svarbi šeimos tema. Nežinia, kaip Stokmanas gyvens toliau, bet labai svarbu, kad jis tiki gyvenimu. Jo šeima lieka jam ištikima. Jis supranta, kad verta kovoti, kad ir kaip būtų vadinamas, trypiamas. Tai ir yra svarbiausia. Šiuo spektakliu aš nenoriu gilinti pesimizmo. Atvirkščiai, baigiu spektaklį viltimi: atsiras bent vienas iš šimto, kuris supras, kad svarbiausi visai ne tie dalykai, kurie teigiami daugumos susirinkimuose.

Ibsenas rašo: „Minia yra tik žaliava sukurti tobulesnę visuomenę". Tačiau šiandien išskirtiniais save laiko vienetai, todėl visuomenė ir netobulėja.

Taip yra dėl to, kad nevertinamas žinojimas. Ne enciklopedinės žinios, bet tikras, praktikos patikrintas išmanymas. Vidutinybės klesti, nes dabartinėje visuomenėje išmanantis ir sąžiningas žmogus nereikalingas.

Ibseno tekstas prisodrintas išmintingų frazių, pavyzdžiui: „Kai trūksta deguonies, silpsta sąžinė", „Laisvas žmogus paprastai būna vienišas". Ar Jūs jas akcentuojate?

Tos tikslios ir žiaurios frazės trijų valandų spektaklyje skamba organiškai. Dvasiškai ir fiziškai įsitempęs žmogus norom nenorom daro apibendrinimus: jis karščiuoja, jaudinasi, jis nėra abejingas. Tokios frazės - širdies ir proto darbo išlydis, jas spektaklyje teks išgirsti.

Ibsenas daktarą Tomą Stokmaną laikė savo alter ego. Ar Jūs kada nors tapatinotės su personažais?

Jeigu bandyčiau tapatinti save su kuriais nors pjesių personažais, prarasčiau savojo gyvenimo realumą. O daktaras Stokmanas, manau, turi tam tikro naivumo, besiribojančio su sentimentalumu. Žinoma, naivu tikėtis, kad jis bus išgirstas ir palaikytas. Bet jau geriau infantilumas, negu cinizmas, geriau sentimentalumas, negu abejingumas. Tuo Stokmanas man imponuoja.

Spektaklyje apie šešiasdešimt personažų. Kaip sekėsi suvaldyti tokį būrį žmonių?

Visi, su kuriais susidūriau repetuodamas, man buvo reikalingi. Nesvarbu, kad su kai kuriais teko atsisveikinti, - vyko gyvas procesas. Visų jų veidus pamenu, todėl ir būrio nebuvo, ir valdyti jo nereikėjo. Tai - geras jausmas.

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė


„7 meno dienos“ Nr.40 (962), 2011-11-11

Versija spausdinimui

Komentarai

1yq0HmwXw, 2016-05-02 16:25

What a great recuorse this text is.

GSpzINjJXUTQd, 2012-02-17 14:19

kazkada buvau kiamanltas panasiom nuodem?m (apie vadovavima, varant? is proto). Tik ta patirtis buvo gerokai maziau s?kminga ta k?no dalis charizma matyt maziau treniruota buvo :D Reiks paskaityti.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti