Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Akimirkos tigro glėbyje


Įspūdžiai iš pasaulinio lėlininkų festivalio ir kongreso Kinijoje


Vilmantas Juškėnas

Share |
Teatras „Lėlė” Kinijoje. Vilmanto Juškėno nuotrauka
75 šalių lėlininkus vienijanti UNIMA (Union Internationale de la Marrionette) – seniausia tarptautinė teatrinė organizacija, įkurta 1929 m. Prahoje. Kas ketverius metus UNIMA rengia pasaulinį lėlių teatrų festivalį ir kongresą. Tai vienas didžiausių prestižinių tarptautinės lėlininkų bendruomenės renginių, kaskart organizuojamas vis kitoje šalyje. Šiais metais festivalis ir kongresas vyko pietvakarių Kinijos mieste Čengdu – į jį gegužės pabaigoje sugužėjo lėlininkai iš visų pasaulio kampelių.

Tarp jų buvome ir mes – Vilniaus teatro „Lėlė“ atstovai, į šią tolimą Rytų šalį atkeliavę vaidinti „Muzikinės dėžutės“ – spektaklio, jau pelniusio ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose festivaliuose. Po kontrastų, patirtų per viešnagę Kinijoje, šiandien prisimenu „didžiąją kelionę“ kaip nuotykį, pranokstantį visus išankstinius lūkesčius, supurtantį mūsų grupės europietiškus įpročius ir dovanojantį unikalios patirties akimirkas bendraujant su savitos kultūros ir skirtingo mentaliteto žmonėmis.

 

Platūs Azijos tigro gestai

 

Neginčijama totalitarinės valstybės tvarka. Neregėta finansinė galia. Pompastiški prezentaciniai sugebėjimai. Šiuos atributus Azijos tigras pademonstravo jau pirmą gastrolių dieną. Į Čengdu oro uostą atvykstančių festivalio svečių laukė ne tik būrys festivalio savanorių, bet ir specialiai užsakytas transportas. Europos festivalių organizatoriai svečius paprastai išvežioja lengvosiomis mašinomis, kartais – mikroautobusais. Kinai taip nesismulkino: net ir nedidelės atvykėlių grupės į miestą buvo vežamos pustuščiais autobusais.

 

Čengdu – 15 milijonų gyventojų turintis, sparčiais tempais besivystantis Kinijos milžinas – pasitiko mus efektingai išsipuošęs. Elektros stulpai, virš plačių gatvių kabančių laidų gijos, statybiniu brezentu aptrauktos tvoros – viskas, kiek akys užmato, buvo nukabinėta UNIMA festivalio ir kongreso reklama. Net pagrindinėje miesto aikštėje, skirtoje jų amžinojo vado Mao paminklui, puikavosi milžiniškas lėlininkų šventės stendas. Ir nors visų reklamų dizainas dvelkė beskonybe, teko pripažinti, jog festivalio ir kongreso pristatymas daugiamilijoniniame mieste ryškus ir pastebimas. Visas šis nepadoriai dosnų festivalio finansavimą demonstravęs reklamų šou, kartu su pedantiškai išvalytomis miesto gatvėmis, margaspalvių gėlynų oazėmis ir gausiomis žaliosiomis zonomis, net ir suvokiant kosmetinius tikslus kėlė nenusakomą įspūdį.

 

Festivalio atidarymo šventė vyko Čengdu tarptautiniame kultūros mainų parke ir tapo mums dar vienu šalies mastelių bei plačių kinų užmojų demonstravimo pavyzdžiu. Atvykus į parką kvapą užgniaužė milžiniškos aikštės ir ją supančio kultūrinės paskirties pastatų komplekso dydis. Mūsų grupės koordinatorė, festivalio savanorė Pan Jia Xin pasakojo, kad festivalio ir kongreso renginiuose triūsia beveik 500 savanorių. Šiems savanoriams taip pat teko koordinuoti apie 100 lėlininkų trupių, atvykusių į Čengdu. Ir kai festivalio atidarymo dieną visų šių trupių atstovai susirinko parko aikštėje, rodės, kad patekome į didžiulį, beribį karnavalą, kuriame šėlsta įvairiausių formų ir spalvų kostiumais vilkinčios būtybės, objektai ir lėlės. Lyg vadovėlyje čia buvo galima išvysti visų pasaulyje egzistuojančių teatrinių lėlių tipus, tačiau žvilgsnį labiausiai traukė rytietiškų formų egzotika: visoje masėje išsiskyrė net iki trijų metrų aukščio išaugusios Sičuano provincijos šešėlinės lėlės, vaizduojančios senovinių kinų legendų karžygius, lyg magnetas dėmesį traukė daugiasiūlių marionečių, valdomų Kvandžu provincijos meistrų, plastika ir šiurpino kičinių zuikių ir pandų kostiumais vilkinčių kinų šokėjų bakchanališkas fotografavimasis.

 

Atidarymo ceremonijos kulminacija – kinų šokėjų ir lėlininkų kolektyvų šou bei pasaulio lėlių paradas, kurio metu minėtas karnavalas persikėlė į sceną, tęsėsi apie pusvalandį ir baigėsi fejerverkų salvėmis. Principas „trumpai, bet efektingai“ vėliau kartosis festivalyje dar ne kartą.

 

Atmintin įstrigo atidarymo ceremonijos akimirka, kai skambant nuobodžioms kinų valdininkų kalboms radome laiko paganyti akis į aikštėje susirinkusią vietinę publiką. Visi į šventę atėję žiūrovai dėvėjo festivalio atributiką: kiek tik akys užmato, aikštėje vilnijo baltų kepuraičių su snapeliais jūra. Juokai, neva kinai savo kepurėmis pusę pasaulio sugebėtų žemėmis užpilti, tuo metu rodėsi ne iš piršto laužti.

 

Teatro kontrastai

 

Apie meninį festivalio spektaklių programos lygį vienareikšmiškai kalbėti sudėtinga. Pirmiausia todėl, kad daugelio spektaklių dėl laiko stokos, besikeičiančio grafiko netikslumų arba nepatogios festivalio logistikos taip ir nepavyko pamatyti. Antra, ištyrinėjus pustrečio šimto puslapių festivalio katalogą, abejonių dėl kokybės kėlė ne vienas spektaklis, nežinia kokiu būdu patekęs į išrinktųjų (kinų vykdyta atranka į festivalį buvo konkursinė!) galeriją, tad kai kuriuos potencialius opusus praleidome sąmoningai. Trečia, didžioji dalis pasirodymų tuo pačiu metu vyko įvairiose parko scenose – tiek lauko aikštėje, tiek ir įvairių pastatų vidinėse erdvėse. Toks mugės principas šiek tiek nuvylė, nes buvo matyti, jog festivalis neišvengė „Made in China“ etiketės: reginių kiekybė ir šventinis klegesys čia buvo svarbiau už pristatymo kokybę.

 

Nepaisant parke tvyrojusio chaoso (daugelis spektaklių dėl techninių trikdžių vėlavo arba vyko kitu nei numatyta laiku), pasisekė išvysti keletą įdomių vietinės lėlininkystės pavyzdžių. Tai, kad kinų lėlininkai garsėja savo amato meistryste ir lėlių manipuliacijos įgūdžiais, teko įsitikinti dar anksčiau stebint jų marionečių teatro ar pirštininių lėlių spektaklius įvairiuose kituose festivaliuose. Šį kartą pribloškė šešėlių teatro triukai. Huayi šešėlių teatro trupė parodė keletą ištraukų iš tradicinio kinų vaidinimo „Kelionė į vakarus“. Vieno trumpo epizodo metu kinų lėlininkai pavaizdavo prie veidrodžio plaukus besišukuojančią ir veidą skaistalais pudruojančią moterį. Negalėjau patikėti regėdamas plokščią lėlę, mitriais judesiais išsileidžiančią surištus plaukus ir šukomis kedenančią ilgas juodas gijas. Už širmos dirbantys kinų lėlininkai demonstravo meistrišką šešėlių plastikos akrobatiką.

 

B. d.


„7 meno dienos“ Nr.27 (995), 2012-07-06

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti