Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 36 (958), 2011 spalio 14 d. > Muzika > Garsinių vizijų architektas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Garsinių vizijų architektas


Iannio Xenakio kūryba tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida 2011“


7 MD

Share |
Kompozitorius, graikų kilmės prancūzų avangardistas Iannis Xenakis (1922–2001)
Spalio 21–29 d. vyks 21-asis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“. Tradiciškai festivalio scenose skambės daug naujos lietuviškos muzikos, ją atliks geriausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai: simfoniniai orkestrai, ansambliai, solistai.

Pagrindinis festivalio kompozitorius šį kartą yra graikų kilmės prancūzų avangardistas Iannis Xenakis (1922–2001), dešimtąsias jo mirties metines šiemet mini daugelis pasaulio muzikos scenų. Įvairiose „Gaidos“ programose bus atlikti aštuoni šio kompozitoriaus kūriniai orkestrui, chorui ir ansambliams. Visi, kurie domisi šiuolaikine muzika, tikrai yra girdėję šio vieno iškiliausių XX a. muzikų pavardę, tačiau ar iš tiesų žinome Xenakio muziką?

 

Prieš pradėdamas muziko karjerą, Iannis Xenakis įgijo matematiko ir inžinieriaus išsilavinimą bei įspūdinga patirtį architektūroje, dirbdamas su Le Corbusier. Jo kūryba – tai unikalus siekiančio nesikartoti kūrėjo, vizijų propaguotojo ir mokslininko derinys.

 

Galbūt ir pasąmoningos nuojautos ištisus dešimtmečius skatino kompozitorių vis naujoms idėjoms, jis buvo vienas pirmųjų kompiuterinės muzikos specialistų, regėjo muziką kaip daugiasluoksnę mąstymo formą ir kūrė utopijas primenančius muzikos, šviesos ir architektūros kūrinius. Visa tai lėmė, kad kone didžiausiu šiuolaikinės muzikos novatoriumi tapo ne muzikos, o inžinieriaus studijas baigęs architektas. Gimęs Graikijoje, Xenakis didžiąją gyvenimo dalį gyveno ir kūrė Prancūzijoje.

 

Architektūra Xenakio kūryboje buvo atspirties taškas. 1947 m. priverstas nelegaliai emigruoti, Xenakis apsistojo Paryžiuje, čia jam pavyko gauti darbą Le Corbusier studijoje. Ilgainiui Xenakis imtas vertinti kaip architektas, Le Corbusier partneris. Jie kartu projektavo ne vieną žinomą statinį, o įspūdingą asimetriškų parabolinių kontūrų „Philips“ paviljoną pasaulinei „Expo ’58“ parodai Briuselyje Xenakis kūrė jau beveik vienas. Kaip vėliau teigė, idėją sukonstruoti kreivus paviršius naudojant susiliejančias tieses jis perkėlė iš savo simfoninės kompozicijos „Metastaseis“, pirmą kartą nuskambėjusios 1955 metais. Tai buvo pirmas reikšmingas Xenakio muzikos kūrinys, sukurtas kaip tik po kompozicijos studijų 1951–1954 m. pas Olivier Messiaeną. Ne vien šioje, bet ir kai kuriose kitose partitūrose grafinis vaizdas išties primena architektūros formas. Šliaužiojantys glissando virsta tai garsinėmis plokštumomis, tai banguojančių arkų-parabolių trajektorijomis.

 

Erdvę, kaip dar vieną svarbų architektūros parametrą, kompozitorius taip pat siekė panaudoti muzikinėse kompozicijose. Minėtame „Philips“ paviljone į sienas buvo įmontuota apie 350 garsiakalbių, panaudotų sudėtingam garsui erdvėje išskaidyti, skambant specialiai parodai sukurtoms kompozicijoms – Xenakio „Concrèt PH“ ir Edgard’o Varèse’o „Elektrinei poemai“ (abu 1958). Kitame kūrinyje „Terretektorh“ (1966) 88 orkestro muzikantai „išbarstomi“ po visą salę, todėl žiūrovai atsiduria ne priešais orkestrą, o jo viduryje.

 

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Xenakis imasi kurti erdvines šviesos ir garso kompozicijas, neretai susijusias su konkrečia geografine ar istorine vieta. Šiuos unikalius akustinės architektūros kūrinius pavadina „politopais“ (Polytopes). Jų sukūrė keletą: Monrealio politopą keturiems orkestrams (1967), Osakos politopą „Hibiki-Hana-Ma“ 12 takelių fonogramai (1969–1970), „Persépolis“ 8 takelių fonogramai (1971), „Le Diatope“ 4 arba 8 takelių fonogramai (1977), „Mycenae alpha“ 2 takelių fonogramai (1978) ir kt. Šie kūriniai peržengia grynosios muzikos ribas. Daugiamatė erdvė čia ypač dinamiška. Ji kuriama pasitelkiant šviesos lazerius, garso akustiką, spalvų ir vaizdų projekcijas, o žiūrovai fiziškai atsiduria politopo viduje. Muziką ir architektūrą Xenakis regėjo kaip visumą, muziką kūrė dar tik formuojamoms erdvėms arba projektuodamas erdves pagal muzikines struktūras.

 

Trisdešimtmečiam Xenakiui pradėjus lankyti kompozicijos pamokas pas Olivier Messiaeną, šis ne tik stebėjosi neįprastu mokiniu ir jo išsilavinimu, bet ir skatino nemuzikinę patirtį taikyti kūryboje. Įvairios matematikos, statistikos ir fizikos teorijos tapo atspirties tašku ne vienai Xenakio kompozicijai. Tarkime, kūrinyje „Pithoprakta“ (1956) naudojami statistiniai dujų molekulių judėjimo principai, Brauno judėjimo struktūros atpažįstamos kompozicijoje „N’Shima“ (1975), Markovo grandinės panaudotos „Analogiques“ (1958–1959). Pagal žaidimų teoriją sukomponuotos „Duel“ (1959) ir „Stratégie“ (1962), pagal grupių teoriją – „Nomos Alpha“ (1966), o aibių teorija pritaikyta „Herma“ (1961) ir „Eonta“ (1964) kompozicijose. Dar kituose kūriniuose panaudotos mažiausio apribojimo, statistinio taškų pasiskirstymo plokštumoje ir įvairios kitos matematinės teorijos.

 

Tačiau Xenakis pabrėžė, kad visų šių mokslinių teorijų pagrindas yra natūralūs gamtos procesai – debesų formos, medžių ir žolių augimo, vėjo ir vandens srovių, netgi dujų molekulių judėjimo struktūros. Ir būtent iš jų kompozitorius semiasi minčių ir idėjų.

 

Stochastinės muzikos koncepcija, kurią sukūrė Xenakis, – tai tikimybių teorijos realizavimas muzikoje. Tai, kas jungia intuiciją ir logiką, atsitiktinumą ir pasirinkimą. Čia kaip gamtoje – iš anksto procesai nėra griežtai apibrėžiami (kaip serializme), bet ir nėra absoliučios laisvės (kaip aleatorikoje). „Krušos arba lietaus barbenimas ar cikadų svirpimas vasaros pievoje. Tokius garsinius junginius sudaro tūkstančiai paskirų garsų; ši garsų gausybė, suvokiama kaip visuma, ir yra naujas garsinis įvykis. Tokių įvykių galybė artikuliuoja ir formuoja plastišką laiko tėkmę, paklūstančią atsitiktinumų ir tikimybių dėsniams“, – taip rašė Xenakis savo žymiojoje studijoje „Formalizuota muzika: mąstymas ir matematika kompozicijoje“ („Formalized Music: Thought and Mathematics in Composition“, 1963).

 

Aštuntojo dešimtmečio viduryje Xenakis suprogramavo grafinės sintezės algoritmą UPIC, leidžiantį bet kokį grafinį piešinį paversti muzika. Kompiuterines technologijas jis naudojo ir garso tyrinėjimams, ir kūrybai, tapdamas vienu iš kompiuterinės muzikos pionierių. Tačiau vėlyvojoje kūryboje vis labiau pabrėžė intuicijos ir pasąmonės svarbą. Racionalius skaičiavimus keitė susidomėjimas kultūrinėmis tradicijomis, o įprastą vakarietišką derinimą – netemperuoto derinimo struktūros, primenančios graikiškas ar indonezietiškas dermes.

 

Visa Ianno Xenakio kūryba – tai daugybė trajektorijų, kuriomis buvo spinduliuojama galybė originalių minčių. Kiekviena jų būdavo vis nauja erdvė reikštis jo garsų vizijoms, kurios neišsisklaido net ir praėjus dešimtmečiui po kompozitoriaus mirties.

 

Eglė Gudžinskaitė


„7 meno dienos“ Nr.36 (958), 2011-10-14

Versija spausdinimui

Komentarai

tJzTkHyWD, 2011-10-23 12:59

Good job mikang it appear easy.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti