Baba Sissoko. D. Jadevičienės nuotr.
Ciklą Vilniuje, menų fabrike „Loftas“, pradėjo daugeliu instrumentų grojantis ir dainuojantis Baba Sissoko iš Malio. Tai autentiškų Malio muzikinių tradicijų tęsėjas, jungiantis tradicinę muziką su džiazo, bliuzo, roko elementais. Šis solo koncertas buvo vadinamas Žmogaus-orkestro vakaru, nes Baba Sissoko groja daugiau nei septyniais instrumentais (tamani, ngoni, balafonu, kalabasa, gitara, sildrum, kamel ngoni ir kt.). Visų šių instrumentų istorija siekia ilgus amžius. Ne visus juos pamatėme Lietuvoje, pavyzdžiui, Vakarų Afrikos marimba balafonas yra didokas ir sunkiai transportuojamas, tačiau išvydome ir išgirdome Vakarų Afrikos korą kalabasą, kamel ngoni, didžiulį styginį gnaibomąjį instrumentą, gaminamą iš išdžiuvusio moliūgo, dar vadinamą Malio medžiotojo arfa, Chalamą, tradicinį Vakarų Afrikos styginį skambinamąjį instrumentą, kartais vadinamą afrikietiška gitara, skambėjo ir kiti juodojo žemyno instrumentai. Beje, Baba pasirodė esąs instrumento kazoo virtuozas. Kazū – membranofoninis 10–12 cm ilgio folk muzikos instrumentas, į kurį ne pučiama, bet dainuojama. Instrumentas gali būti medinis, kaulinis, degto molio, žalvarinis, metalinis ir net sidabrinis ar auksinis. Jo priešistorė susijusi su mūsų eros pradžia, panašių instrumentų liekanų randama tyrinėjant Afrikos, Azijos ir net Europos kalnuotąsias vietas. Beje, jau beveik dešimtį metų Vilniuje rengiami šio instrumento grojimo čempionatai.
B. Sissoko yra žinomas kaip vienas geriausių tradicinių Vakarų Afrikos „kalbančių būgnų“ (tamani) meistrų. Tai ritminis toninis instrumentas, kaip manoma, galintis imituoti žmogaus kalbą, dėl to taip ir vadinamas. Garso aukštis keičiamas suspaudžiant ir atleidžiant juosteles, kuriomis tempiama būgno oda. Yra Afrikoje ir daugiau šios šeimos būgnų atstovų, vadinamų įvairiais vardais: Mande Dunun, Sangban, Kenkeni, Ngoma ir kiti, bet jie gerokai didesni.
Baba visur įvardijamas kaip „kalbančių būgnų“ virtuozas, tačiau aš manau, kad jis bet kokį instrumentą (net ir gitarą) priverčia suskambėti nuostabiai, nepakartojamai ir labai afrikietiškai. Beje, Baba Sissoko turi labai gražų balsą ir dainuoja pagal afrikietiškas dainavimo tradicijas. Dainininkas taip pat yra ir jeli, arba griot. Šiuo žodžiu Malyje apibūdinimas klajojantis muzikantas, istorijų saugotojas ir pasakotojas, poezijos dainius. Jeli tradicija žinoma dar nuo Malio imperijos klestėjimo laikų XIV amžiuje, kai šie dainininkai lydėdavo imperatorius ar net būdavo jų patarėjais. Baba Sissoko gimė Malyje, Bamako mieste, 1963 m. kovo 8 d. muzikų šeimoje ir paveldėjo jeli titulą. Nuo mažens jis tamani būgnu akompanuodavo moteriškam balsui vestuvių ceremonijose ir kitose tradicinėse šventėse, 1985 m. su instrumentiniu Malio ansambliu gastroliavo po pasaulį, 1991 m. įkūrė trio „Baba Sissoko & Taman Kan“ ir pradėjo intensyvią koncertinę veiklą su Malio ir kitų šalių muzikais. Jo darbas su Habibu Koite truko net dvylika metų ir pelnė labai aukštų įvertinimų. 1995 m. išleistas pirmasis CD su „Taman Kan“. Vėliau daug grojo ir įrašinėjo su Salifu Keita, „Buena Vista Social Club“, Ibrahimu Ferreru, Ry Cooderiu, Dee Dee Bridgewateriu, Stingu, Habibu Koite, Youssou N’Douru ir kitomis world muzikos žvaigždėmis.
Koncertas Vilniuje buvo nuostabus, jo pabaigoje prisijungė ir vietiniai muzikantai. Babos Sissoko dėka bent jau laikinai dvasingesnis tapo net ir nelabai šiai muzikai tinkantis „Loftas“. Gaila tiktai, kad klausytis šios nuostabios muzikos labai trukdė prie scenos suvesti, tėvų visiškai nevaldomi, nuolat dūkstantys ir triukšmaujantys maži vaikai, kurie ir šiaip jau neturėtų būti įleidžiami į vakarinius renginius. Mūsų tautiečių nepagarba vienų kitiems yra tiesiog stulbinanti. Juk į koncertą ateinama klausytis muzikos, o ne šėlstančių vaikų. Taip, vaikai – gyvenimo gėlės, bet ir gėlės žavi tik tada, kai auga prižiūrimos ir tam tinkamoje vietoje.
„7 meno dienos“ Nr.36 (958), 2011-10-14
|
Skaityti visus 
Rašyti
