Luc Dardenne: 2002 m. mes keliavome po Japoniją ir ten išgirdome istoriją apie berniuką, kurį pametė tėvas. Vaikas netikėjo tuo, kas jam atsitiko. Kiekvieną vakarą jis pakildavo ant namo stogo ir laukė savo tėvo. Tuo metu mes rašėme scenarijų apie gydytoją, kurios vardas Samanta. Mes pavertėme ją berniuko gelbėtoja, tik profesiją pakeitėme neutralesne – ji tapo kirpėja.

O kaip vyko berniuko atranka?

L.D.: Iš pradžių norėjome pamatyti 150 berniukų, bet sustojome ties penktuoju kandidatu. Mes paprašėme jo suvaidinti pirmąją scenarijaus sceną, kur berniukas stengiasi prisiskambinti savo tėvui. Thomas nustebino mus rimtumu ir susikaupimu, kuris būtinas pamesto vaiko vaidmeniui. Manau, kad taip susikoncentruoti jis išmoko per karatė užsiėmimus, kuriais žavisi.

Dviratis – Jūsų filmo jungtis: berniukas jį praranda, vėliau vėl atgauna...

Jean-Pierre Dardenne: Dviratis – simboliškas atributas. Berniukui jis meilės ir neapykantos objektas: meilės, nes jį pirko tėvas, neapykantos, nes tėvas pameta savo vaiką ir parduoda jo dviratį. Samantą berniukas atsitiktinai sutinka gydytojo kabinete. Ji išperka berniuko dviratį. Jų santykiuose dviratis vėl įgyja ypatingo objekto statusą. Berniukas rodo Samantai triukus ant dviračio, tarsi su ja flirtuotų. Dviratis tampa pirmuoju žingsniu jų meilės link.

L. D.: Meilė yra universali, ji neapsiriboja vyro ir moters, vyro ir vyro, moters ir moters, ar žmogaus ir gyvūno santykiais. Meilė vaikui – vienas didžiausių ir kilniausių jausmų pasaulyje.

Jūsų filmuose kamera visada būna subjektyvi, bet tai gali atstumti nepasirengusius žiūrovus.

L.D.: Mums patinka judri ir nervinga kamera. Vienas žurnalistas mūsų paklausė, ko tuo norime pasiekti. Mes atsakėme: norime, kad žmonės susirgtų. Mums pasakojo, kad rodant kai kuriuos filmus, mūsų žiūrovams pasidaro bloga. Rekomenduojame jiems nesėsti arti prie ekrano.

Jūsų personažai dažnai tyli.

L. D.: Dialogai – buržuazinė prabanga, mūsų herojai dažniausiai gyvena visuomenės užkaboriuose. Jie neišsilavinę ir dažniausiai rūpinasi tik tuo, kaip išgyventi. Jie neturi galimybės apmąstyti savo poelgių, išreikšti jausmus, juo labiau – apie juos kalbėti.

J.-P. D.: Kita vertus, tokių žmonių ypač išvystyta mimika. Jie mažai kalba, bet dažniau išreiškia save žvilgsniu, nuotaika, gestu. Mums tai ir yra kinematografo prasmė. Aktoriams, kurie dažnai išauklėti dialogo ir dramatiško gesto pavyzdžių, sunkiau vaidinti „tylą“. Mes prašome jų reaguoti į situaciją kuo neutraliau. Drauge žiūrovui yra suteikiama interpretavimo galimybė. Apskritai, kuo mažiau žiūrovas gauna iš filmo informacijos, tuo labiau jame ugdomas polinkis apmąstyti filmą, o tai reiškia, aktyviai jame dalyvauti.

Kaip Jums pavyksta ekrane nuolat rodyti fiktyvų realizmą?

L. D.: Būtent žodį „fiktyvus“ ir turėtumėt pabrėžti. Mūsų realizmas turi mažai ką bendra su realia tikrove. Kaip ir mūsų darbo stilius. Prieš nufilmuodami sceną mes ilgai ir daug repetuojame su aktoriais. Bet ar galima repetuoti tikrovę? Kai kurie režisieriai dažnai sako, kad suteikia savo aktoriams visišką laisvę, o pastarieji mielai improvizuoja filmavimo aikštelėje. Mūsų realybėje yra apgalvotas ir pasvertas kiekvienas žodis, kiekvienas žvilgsnis. Tad spręskite pati, ką vadinsite realybe, o ką – prasimanymu.

Bet ir prasimanymu Jūsų filmų nepavadinsi...

J.-P. D.: Iš tikrųjų, tėvai dažnai palieka savo vaikus. Bet tai, kad jų kelyje pasitaiko tokios „gerosios fėjos“ kaip Samanta, atsisakanti asmeninės ramybės, paliekanti savo draugą dėl svetimo vaiko, kuris iš pradžių net nevertina šitos meilės, pasitaiko nedažnai.

Ar jaučiatės atsakingi už visuomenės socialinius procesus?

J.P. D.: Pas mus Belgijoje, kaip ir visoje Europoje, yra daugybė problemų. Prievarta, narkotikai, migracija. Bet juk visos tos tendencijos – tik išoriniai vidinio konflikto pasireiškimai. Prievarta nėra atskiras reiškinys. Priežasčių reikia ieškoti giliau. Viena pagrindinių dabar – sunki integracija į darbo rinką, nedarbas, kurio pasekmės ne tik finansiškai sunkios. Bedarbystė susijusi su psichinėmis traumomis, statuso praradimu. Dėl to žmonės praranda tikėjimą savimi, sugebėjimą svajoti ir džiaugtis gyvenimu.

L. D.: Mes augome 6-ajame dešimtmetyje, kai į Belgiją atvyko daug emigrantų iš Maroko ir Italijos. Tada jie iškart rasdavo darbo. Dabar tai beveik neįmanoma. Iš čia kyla prievartos, vagysčių, iškrypimų banga. Atvykėliams atrodo, kad jie gyvena Belgijoje, bet jų gyvenimo lygis smarkiai skiriasi nuo vidutinio belgų gyvenimo lygio. Vyresnioji emigrantų karta ieško pasitenkinimo prisiminimuose apie tėvynę, kurią jie idealizuoja, tuo tarpu jų vaikai jungiasi į ekstremistų grupuotes. Paradoksas: tėvai važiavo į Vakarus demokratijos, o jų vaikai nori grąžinti tas vertybes, nuo kurių bėgo jų tėvai.

Kodėl režisieriams kartais lengviau kalbėti apie politiką nei patiems politikams?

J.-P. D.: Mes dažnai susitinkame su politikais, ypač kai pristatome savo filmus užsienyje. Daugumą jų skundžiasi, kad yra bejėgiai. Jie mano, jog situacijos pakeisti negalima.

L. D.: Manau, kad kai kurie iš jų tikrai kenčia nuo minties apie savo bejėgiškumą. Bet politikų bejėgiškumas yra užprogramuotas: iš tikrųjų tie žmonės nepanaudoja net pusės savo intelektinių resursų. Gal taip vyksta todėl, kad jų gyvenimas pernelyg patogus, o gal mūsų visuomenė pernelyg dogmatiška ir joje nebeliko vietos saviraiškai. Dar viena problema, kuri man atrodo labai aštri tarp politikų: dauguma iš jų vis labiau elgiasi kaip aktoriai. Pasižiūrėkite, kiek laiko kiekvienas jų praleidžia su žurnalistais, dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose kultūriniuose renginiuose, pasirodo televizijoje. Jie dar nori gerai atrodyti, turi savo stilistus, kostiumininkus, kirpėjus. Aš manau, kad jie jau pralenkė Holivudo aktorius. Panašu, kad jie jau nebesugeba sąžiningai atlikti savo pareigų ir tai kompensuoja vaidyba.

Kaip viskas keičiasi šių dienų pasaulyje: politikai tampa aktoriais, aktoriai vaidina paprastus žmones...

J.-P. D.: Mūsų politika – kasdienybė, o herojai yra taip nutolę nuo visavertės visuomenės, kad holivudiškos istorijos mums net nešauna į galvą.

Pagal „Ogoniok“ parengė K. R.

„7 meno dienos“ Nr.22 (944), 2011-06-03