Videonuomų laikais, ko gero, nebuvo populiaresnio filmo už 1994 m. pasirodžiusią Oliverio Stone’o dviejų meilužių žudikų istoriją „Gimę žudyti“ (LNK, šįvakar, 17 d. 23.25).
Keliaujantys legendine JAV 666 autostrada ir žudantys tiesiog savo malonumui jaunuoliai darė neįtikėtiną įspūdį (kas tada jau žinojo apie Bonę ir Klaidą?), kaip, beje, ir visa staiga užgriuvusi amerikiečių mitologija. Pamenu, ne kartą teko įrodinėti, kad tai – išgalvota istorija ir dar kino satyra, nes Stone’as rodo, kaip panašūs „herojai“ tampa žiniasklaidos, kuriai nuolat reikia šviežio kraujo, numylėtiniais. Tai supranta ir filmo personažai: Mikis (Woody Harrelson) ir Melori (Juliette Lewis) visada palieka nors vieną liudininką, kad šis papasakotų, ką matė. Filmas išgarsėjo pirmiausia todėl, kad jame daug žiaurių, žiniasklaidą parodijuojančių scenų, bei savitas stilius. „Gimę žudyti“ sukėlė kontroversijų visame pasaulyje, net buvo kaltinamas žudikų šlovinimu, o netrukus buvo pradėtas sieti su Quentino Tarantino į kiną atvestais naujais personažais. „Gimę žudyti“ pagrindas buvo Tarantino scenarijus, bet Stone’as su keliais bendraautoriais jį iš pagrindų perdirbo. „Gimę žudyti“ padėjo ateiti į kiną naujai kartai, kuri pavertė prievartą ekrane gera pramoga.
Prieš „Gimusius žudyti“ LNK (17 d. 21.15) parodys fantastinį Paulo McGuigano filmą „Išrinktųjų medžioklė“ (2009). Jis apie paauglius, kurie įgyja ypatingų psichikos galių. Jų telekinezės, ateities numatymo ar proto kontrolės sugebėjimai tampa iššūkiu nacionaliniam saugumui. Pabėgę į Honkongą filmo herojai sukaupia jėgas, kad pasipriešintų valstybės pastangoms pritaikyti jų talentą kariniams tikslams. Ko gero, filmas paaugliams ir turi būti toks – teisingas ir skatinantis saugoti savo gabumus, bet kartu grūste prigrūstas specialiųjų efektų bei užuominų į jaunimo mėgstamus personažus, kad ir Indianą Džounsą. Teko skaityti režisieriaus interviu, kuriame jis rimtai aiškino, jog Honkongas jam reikalingas filme todėl, kad primena Humphrey Bogartą ir „Kasablanką“. Bus proga įsitikinti, ar tikrai primena. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė jauni ir gražūs Dakota Fanning, Camilla Belle ir Chrisas Evansas.
Tomas Cruise’as ne toks jaunas, bet vis dar vaidina gražius žmones. Keista – ko tik paklausiu, ar patinka Cruise’as, visi vieningai atsako, kad ne, bet į filmus, kuriuose jis vaidina (dažniausiai begėdiškai blogai) visi plūsta. Tad jei jo pasiilgote, TV3 (18 d. 23 val.) parodys Bryano Singerio „Valkiriją“, kur Cruise’as suvaidino vokiečių aristokratą pulkininką Klausą von Stauffenbergą, dalyvavusį sąmoksle prieš Hitlerį. Pasikėsinimui nepasisekus, Cruise’o herojus buvo nuteistas mirti. Dabar jis laikomas didvyriu.
Kitą filmą apie didvyrį – Joachimo Ronningo ir Espeno Sandbergo „Maksą Manusą“ (2008) sekmadienį (19 d. 21.15) parodys LTV. Filmo pagrindas – norvegų Pasipriešinimo judėjimo didvyrio Maxo Manuso gyvenimas. Filme rodomi keleri jo gyvenimo metai nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki 1945-ųjų vasaros. Pasibaigus Suomijos ir sovietų karui, dvidešimtmetis herojus grįžta į vokiečių okupuotą Norvegiją. Netrukus jis tampa svarbia partizaninio judėjimo figūra, planuoja ir rengia įvairias diversijas. Už 8 milijonus dolerių sukurtas ir tapęs brangiausiu nacionaliniu projektu, filmas labai populiarus Norvegijoje (jį žiūrėjo net karalius), kur Manusas yra legendinė figūra. Kariniai filmai – gana ribotas žanras, bet norvegų režisieriai ir nesistengė jo keisti kaip Quentinas Tarantino.
Jūsų –
Jonas Ūbis
„7 meno dienos“ Nr.7 (975), 2012-02-17
|
Skaityti visus 
Rašyti
