Lino L. Katino parodos fragmentas. G. Jucevičiaus nuotr.
Dažnai šį menininką matau vaikštinėjantį po Antakalnį ir senamiestį. Jo ori figūra juda neskubėdama, santūriai, bet mąsliai žvalgydamasi. Judėjimas - kryptingas lyg uoste manevruojančio didelio burlaivio. Ne kartą pagalvojau, kad Katino eisena ir sutelktas smalsumas man primena tikrų katinų elgesį. Puikiai suprantu, kad menininką tokia pavarde nėra labai įžvalgu lyginti su kačių gimine, tačiau, regis, panašumas akivaizdus. Rastume jo su kaupu vien kūryboje patyrinėję racionalumo ir jausmingumo santykį.
Linas Katinas savo elgesį mėgsta vadinti nelogišku, tačiau yra aišku, kad dailininko veiksmų pagrindinis variklis yra laisvės pojūtis. Dar sakosi, kad intuicija kliaujasi absoliučiai. Todėl, galima sakyt, viešas Katino įvaizdis gan sklandžiai įsipaišo į menininko stereotipą, kuris apibrėžia žmogų kaip savotišką, nenuspėjamą, gyvenantį nerealiame pasaulyje. Tik ko iš gajaus šablono Katinas neturi - tai genijaus kančios. Bent jau aš niekada to nei mačiau, nei pajutau. Viskas: darbai, povyza, kalbos - pilnos humoro ir neįtemptos išminties. Koks nors Algis Mickūnas (filosofas) pasakytų, kad Katinas yra pilnas kosminės žaismės. Todėl lengvai galiu įsivaizduoti laužą, prie kurio šoka pats Mickūnas, Jonas Mekas ir Katinas. Pastarasis, žinoma, pasišalina vos tik pajutęs, kad jau laikas. Su tokiu idealizuotu įsivaizdavimu nekantriai laukiau parodos.
Mažoji „Arkos“ salė buvo neatpažįstamai persimainiusi tarsi pelenė, virtusi karalaite. Architektūrą studijavęs tapytojas padarė ją paprasčiausiai nematomą, o visą dėmesį pagrobė grynai tapybai: per visą patalpos ilgį sukabino dvipusius didelio formato kūrinius, atskirdamas juos tik pusmetrio tarpais. Taigi lankytojas tiesiogine žodžio prasme buvo įstumtas į tapybą, tapo jos dalimi. Panašiai, matyt, jautėsi šokėja filme „Spalvotas šokis“ („Dance Chromatic“, rež. Ed Emshwiller, 1959 m.), aną savaitę rodytame Nacionalinės dailės galerijos filmų cikle „Šokis kine. Kūno ir vaizdo choreografija“ (kuratorė - Silvija Aurylaitė). Kaip ir filme, Katino tapybos žiūrovas gauna visą spektrą jausmų ir pojūčių - nuo klampios ramybės iki pašėlusio aštrumo, nuo skaidraus trapumo iki paslaptingų šešėlių pokalbio duslumo. Įprotį nuo didelio formato tapybos darbo atsitraukti (kad aprėptum visą) tenka pamiršti, nes tam paprasčiausiai nėra vietos. Būni priversta kone kvėpuoti į daugiasluoksnius, turtingus pano paviršius. Todėl neturi jokios galimybės išvengti spalvų goslumo ir į viską pažvelgti neasmeniškai, ne intymiai. Tampi dažų, spalvų ir formų įkaite.
Katinas dabar tapo ne ant drobės, o ant plonų medinių plokščių, kurios išmargintos nupjautų šakų lizdais. Šakų spalvinių dėmių dailininkas dažniausiai neužtapo, atvirkščiai - išnaudoja kaip ritmą kuriančią struktūrą. Pagavęs taktą, greta muzikaliai kloja blizgias ir matines plokštumas mėgaudamasis dažo paviršiumi. Stichiškas paviršius jungiasi su racionaliomis formomis. Taip išsaugomas balansas, iš čia kyla tas skanus skambesys. Negana to, salėje skamba Lino L. Katino parašytas muzikos kūrinys fortepijonui (atlieka Eugenijus Žarckus) - „Mėlynas grabas“, kuris paremtas ta pačia struktūra: daug stichiškos tylos ir struktūruojantis garsas. O gal atvirkščiai...
Mane nepaprastai linksmina šioje parodoje išryškėjęs vienas paradoksas. Iškabinti Katino darbai yra idealus pasirinkimas interjero puošybai pačia primityviausia prasme. Jie dvipusiai - kaip koks šampūnas su kondicionieriumi. Taip sakant, vienai pusei pabodus, galima „atsinaujinti“ ir apsukti. Kūrinių pusių nuotaika/būsena skirtinga, kaip ir žmogus kartais gali jaustis. Kūriniai kone fiziškai paveikūs, vizualiai stiprūs ir ramiai galima sakyti - gražūs. Tobula prekė, pasakytų meno verteiva. O juokinga todėl, kad vargu ar Katinas kada nors apie tai pagalvojo ir ar kada nors tokio pobūdžio paklausos siekė. Man regis, priešingai - visuomet nepaisė lūkesčių (nei tarybinių, nei dar nežinia kokių), vadovavosi tik savo vidiniais poreikiais. Iš parodos anonso galima suprasti, kad tapybos instaliacija dedikuota svaigiems vaikystės prisiminimams, kitaip tariant, yra asmeniška ir paremta nuoširdumu. Menininkas - nuoseklus ir prityręs hipis (ne istorine prasme), kurio biografijoje labai gerai jaustųsi žodžiai avangardas, pankas, laukinis, jei norite. Be jokio dvasinio dekoratyvumo. Natūralus lyg katė. O be to, dar ir su geru humoro jausmu. Ir todėl labai savita išmintim. „Mirusiųjų yra visada daugiau nei gyvųjų, ir tai džiugina“ - Katino išvesta ir įrašyta konstanta kūrinyje „Raskolnikof“.
Vis dėlto keista, kad šiame tekste daugiausiai kalbėjau apie formalius dalykus, o juk ten tiek pripasakota mažų jaudinančių istorijų...
Paroda veikia iki balandžio 23 d.
„Arkos“ dailės galerija (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) dirba antradienį-penktadienį 12-19 val., šeštadienį 12-16 val.
„7 meno dienos“ Nr.14 (936), 2011-04-08
|