Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 11 (933), 2011 kovo 18 d. > Dailė > Vilnius - užstrigusių projektų miestas?
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Vilnius - užstrigusių projektų miestas?


Pokalbis su dailės ir architektūros kritike Skaidra Trilupaityte


Karilė Nefaitė

Share |
Energetikos ir technikos muziejus.
O. Lapės nuotr
Jau praėjo daugiau nei mėnuo nuo NDG vykusio Architektūros fondo organizuojamo paskaitų ciklo „Show off: reginio architektūra“ uždarymo. Šiandien plačiai aptarinėjamas tebevykstantis Modernaus meno centro (MMC) pastato konkursas, nerimstančios diskusijos apie architektūros muziejaus kūrimą paskatino sugrįžti prie Skaidros Trilupaitytės paskaitos „Muziejinis Vilnius“ temos. Pokalbyje apžvelgiama Vilniaus muziejų situacija, jų vaidmuo miesto gyvenime bei galimi artimiausios ateities scenarijai.


Vis daugėja turistų, kurie atvykę į miestą sąmoningai atsisako „gaišti“ laiką muziejų lankymui, o verčiau jį skiria tiesiog klajojimui miesto gatvėmis, bendravimui su vietiniais žmonėmis ir pan. Kaip muziejais „naudojatės“ Jūs?

Kalbant apie muziejaus misiją ir jo vietą mieste man pačiai svarbus konkrečios institucijos statusas miesto bendruomenėje. Tokius dalykus pamatai tik vaikščiodama po miestą. Sąmoningai paskaitoje nesiekiau pristatyti vienprasmiškos administracinės „gero muziejaus“ formulės. Beje, patys muziejininkai retai kada traktuoja savo instituciją ne kaip konkretaus pavaldumo administracinį vienetą, o kaip gyvame mieste ir konkrečioje urbanistinėje erdvėje esantį reiškinį. Mane asmeniškai neretai sudomina nuošalesnės (ir dažnai ne itin komercinės) vietos, kurios nėra tapusios turistinėmis ikonomis. Pusmetį gyvendama Niujorke sunkiai prisiruošiau nueiti į „embleminį“ visiems žinomą muziejų su daugybe žiūrovų, tačiau mielai lankiau mažesnes ir ne mažiau vertingas senųjų meno kūrinių kolekcijas kitose erdvėse. Tai buvo mano būdas geriau pažinti tą miestą, nesakau, kad jis tinka visiems.

Kiek muziejus patikimai atskleidžia miesto, kuriame jis yra, kultūrą ir kiek jis istorinę miesto atmintį kuria ar atspindi - tiek pačiu pastatu (pvz., Valdovų rūmai), tiek jame eksponuojamais atrinktais objektais?
 
Istorinės atminties formavimo pavyzdžiu galėtų tapti ne tik Valdovų rūmai, bet ir Nacionalinės dailės galerijos, kaip buvusio Revoliucijos muziejaus, įvaizdis. Įdomu, kad dabartinėje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje prie Gedimino Baravyko pavardės rasime teiginį, jog 1980 m. jis kartu su V. Vielium projektavo Nacionalinę galeriją, nors iš tikrųjų architektai projektavo tik Revoliucijos muziejų! Tai juk kažką sako apie mūsų kultūrinę vaizduotę. Gerai atsimenu, kad XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, t.y. dar gerokai iki dabartinės rekonstrukcijos, pastatas jau buvo paskelbtas Nacionaline galerija (1993 m.), ten vyko išeivių parodos. Plačiai savo laiku buvo išgarsinta Vytauto Kašubos ekspozicija. Atsimenu ir kai kuriuos kitus renginius - pvz., budistų vienuoliai vestibiulyje dėliojo mandalą. Šis „pilkas“ tarpas tarp sovietmečio pabaigos ir 2009-ųjų (kai duris atvėrė NDG) kultūrinėje sąmonėje dabar neegzistuoja, akcentuojamas tik labiau egzotinis buvusio Revoliucijos muziejaus naratyvas.

Intriguojančių įvaizdžių, su pastatu susijusių pasakojimų kūrimas užsienyje neretai tampa muziejų (ir ne tik) rinkodarinės strategijos kryptimi. Galbūt ir mūsų muziejai turėtų pasukti šia linkme?

Ne tik muziejai, bet ir miestai šiandien populiarinami nuolat (per)konstruojant įvaizdį. Tam naudojamos ir įprastos viešų ryšių strategijos, taip pat kuriamos naujos legendos. Galima prisiminti kino filmą „Da Vinčio kodas“, kuriame įtemptas detektyvinis siužetas prasideda vaizdais Luvre: meno šventovėje vyksta ritualinė mirties scena. Ar galima būtų įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Lietuvos dailės muziejus įgytų naują „aurą“, jei jo patalpos būtų parodytos nuotykiniame kino filme? Šiaip ar taip, tikslingas naratyvas ar intriga kai kuriems Vilniaus muziejams labai praverstų. Jau net nekalbu apie būtinybę intriguoti žiūrovą edukacinėmis programomis, jos tikrai neturi apsiriboti vien mokinių piešinių parodomis.

Paskaitoje kalbėdama apie kuriamas modernaus muziejaus vizijas teigėte, jog per daug jose fikcijų ir per mažai realios situacijos ištyrimo. Vis dėlto buvo nemažai investuota pinigų Guggenheimo muziejaus galimybių studijai atlikti. Kodėl, Jūsų manymu, investicijos nepasiteisino? Kaip apskritai vertinate pastarojo meto mėginimus keisti Vilniaus muziejinę situaciją?

Manau, kad Vilniaus planuotojai vis dar gyvena paviršutiniško mėgdžiojimo stadijoje. Nors esame matę „sėkmės istorijų“ svetur, vargu ar galime ką nors pasiekti vien tik tas istorijas reklamuodami ir retoriškai matydami savo miestą kaip regiono ar Europos lyderį (kaip tame reklaminiame filmuke „Vilniaus vizija 2015“, kuriame teigta, jog Vilnius tuoj tuoj atsidurs šalia tokių miestų kaip Niujorkas, Sidnėjus ar Paryžius). Vilniuje realybė tokia, kad už itin prastą Ermitažo-Guggenheimo muziejaus galimybių studiją buvo sumokėti pinigai, apie kuriuos kokia nors vietinė institucija galėjo tik pasvajoti. Paaiškinimai, kad didžiąją dalį tų pinigų mokėjo privatūs rėmėjai, atrodo juokingi - tokios kalbos kai ką pasako nebent apie realių ar tariamų rėmėjų „įžvalgumą“. Rengiant įvairius stambius projektus pasaulyje yra užsakomos galimybių studijos, dauguma jų „nugula į stalčius“, o pasitvirtina vienetai. Turbūt teko girdėti apie tai, jog Helsinkis ne per seniausiai taip pat užsakė Guggenheimo muziejaus galimybių studiją. Deja, vienas mūsų valdžios atstovas neseniai svarstė jau apie tai, jog netrukus gali prireikti „pagerintos“ Vilniaus muziejaus studijos, kuri detaliau papildytų pirmąją. Kitaip tariant, Vilniuje greičiausiai jau įsisąmoninta, kad įmanoma sudaryti veiklos regimybę vien periodiškai perkūrinėjant „strateginius popierius“.

Guggenheimas - bene dažniausiai minimas nesėkmingo muziejinio projekto Vilniuje pavyzdys. Gal tai lėmė pernelyg sudėtinga šio muziejaus struktūrinė „formulė“ - buvo deklaruojami ryšiai ir su Fluxus kolekcija, ir su mažai žinomais lietuvių avangardo reiškiniais, ir su pasaulinio garso žvaigždėmis, ir su žydų menininkais litvakais etc.? Vis dėlto ar tai vienintelis nepavykęs bandymas?

Taip, manau, tai lėmė pernelyg komplikuoti muziejaus tikslai. Tačiau tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Guggenheimo „įkaitu“ tapęs Jono Meko vizualiųjų menų centras, manau, yra nepavydėtinoje padėtyje. Mat Vilniaus 2007 m. nupirkta ir garsiai išreklamuota kolekcija nėra eksploatuojama - ji paslėpta Nacionaliniame dailės muziejuje. Ir nors pavieniai kūriniai kartkartėmis rodomi JMVMC parodose, yra netgi siunčiami, kiek man teko girdėti, į kai kurias užsienio parodas, tolesnis kolekcijos likimas nežinomas. Apie platesnį jos populiarinimą ar specialistų pritraukimą nėra ko nei kalbėti. O juk teigta, kad šią kolekciją įsigijęs Vilnius virs kone pasaulio avangardo sostine! Deja, JMVMC pačios savivaldybės yra itin menkai finansuojamas, galerijos įkurdinimas bankrutuojančiame prabangos prekių centre atrodo, švelniai tariant, keistai. Ir apskritai, JMVMC turi mažai ką bendro su įprastomis muziejinėmis funkcijomis, nebent kalbėtume apie pusiau slaptus savivaldybės sandorius su Guggenheimo konsorciumu. O kokiame nors Šiuolaikinio meno centre (t.y. visai ne muziejuje) vyksta didelės tarptautinės Fluxus parodos. Ironiška, kad netgi istorinis Fluxus populiarinimas intensyviau vyksta ŠMC. Prisiminkime, kad čia vėl atidaryta nuolatinė Jurgio Mačiūno Fluxus kabineto ekspozicija (įkurta dar 1997 m.). Ji sukurta iš vienos didžiausių pasaulyje Gilberto ir Lilos Silvermanų Fluxus kolekcijos ir pastaraisiais metais keliavo po Europos muziejus. Originalių Fluxus kūrinių rinkinys vilniečiams buvo padovanotas, o ne pirktas už didelius pinigus. Tuo noriu pasakyti, kad savivaldybė ir populizmu užsiimantys politikai tikrai nėra geriausi aptariamojo kultūros reiškinio vadybininkai ar juo labiau vertintojai.

Paskaitoje minėjote ir Tūkstantmečio progai skirtų „virtualių statinių“ nesėkmes - kritikavote abstrakčias plačių užmojų ateities muziejų vizijas. Netikite Bilbao sėkmės istorija?

Mačiau, kad ir 2011-2020 m. Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos gairės šiuo metu vėl siūlo gerinti sąlygas gyventojų kūrybingumui ir tam tikslui „įkurti daugiafunkcinį centrą, kuris sudarytų platesnes galimybes skleistis miestiečių kūrybinėms galioms, suteiktų galimybes pasirodyti Lietuvos ir užsienio kūrėjams bei kolektyvams“. O architektūrinio ženklo ir savotiško magneto Vilniuje atsiradimui siūloma pasinaudoti jau egzistuojančia Guggenheimo konsorciumo daryta galimybių studija bei „įkurti modernų daugiafunkcinį pasaulinio lygio kultūros centrą“.

Abstraktūs „išskirtinio centro“ Vilniuje vaizdiniai primena tuščią signifikantą, savotišką ženklą be turinio, jau ne vienus metus „zirziantį“ Vilniaus strategų galvose. Vilniuje nesvarstoma, kodėl visų linksniuojamas stebuklas įvyko būtent Bilbao ir būtent tam tikru istoriniu momentu, nekalbama apie tai, kad pertvarkant Bilbao XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje naujus projektus įgyvendino garsūs pasaulio architektai (ne vien Frankas Gehry). Kita vertus, stebuklas todėl ir yra stebuklas, kad jis vienkartinis ir nelauktas. Galime diskutuoti, kodėl dešimtys kitų pozityviai stebuklo galimybes visame pasaulyje (ir ne tik Vakarų hemisferoje) vertinančių galimybių studijų nevirto jokiais stebuklais, arba klausti, kodėl Las Vegase veikusio ir prieš porą metų užsidariusio Ermitažo-Guggenheimo padalinys buvo ne stebuklas, o bankrotas?

Ar tai reiškia, kad Vilniuje neįmanoma nieko padaryti? Kokios, Jūsų manymu, pagrindinės tokio neveiksnumo priežastys?

Mieste, kuriame nėra politinės valios įgyvendinti tokių seniai suplanuotų dalykų kaip Nacionalinis stadionas, vargu ar gali įvykti net ir regioninio lygio stebuklai. O stadionas, lyginant su Zaha Hadid pasiūlytu muziejumi, yra tiesiog elementari konstrukcija. Čia nesakau, kad reikia būtent stadiono. Taip pat nemanau, kad tam trūksta finansų - tiesiog nėra politinio susitarimo. Juk stadiono „mirtinai prisireikė“ Tūkstantmečio švente bei tarptautinio žinomumo prioritetais manipuliuojantiems politikams. Vis dėlto nebuvo garsiai svarstoma apie tai, kas ir kaip tą stadioną išlaikys po to, kai jis bus pastatytas. Pastarąjį dešimtmetį periodiškai kalama į galvą, jog Lietuvos sostinėje „vis dar neturime“ naujų (!) Kongresų rūmų, kartais aktyvuojama Tautos namų idėja. Deja, nepriklausomos Lietuvos politikai nepajėgia susitvarkyti nė su vienu savo pačių palaimintu didžiuoju projektu. Net ir pagrindinis mūsų mileniumo statinys - Valdovų rūmai - turistų pritraukimo požiūriu virto užstrigusiu projektu, nors ilgus metus tai buvo ne vienos vyriausybės prioritetas, kuriam ne vienus metus skirtas specialus finansavimas. Teiginiai apie „staiga“ planus sujaukusią krizę, švelniai tariant, neįtikina. Kaip ir neva pragmatiški įtikinėjimai, jog statinį „dabar jau būtinai“ reikia pabaigti ligi 2013 m., nes tik taip turėsime galimybę tinkamai pirmininkauti ES. Kodėl ne iki kokių nors 2015-ųjų ar 2017-ųjų? Juk datas visai nesunku pritempti prie naujai aktyvuojamų ar išgalvojamų „šalies poreikių“. Čia reikia suprasti ir tai, jog šalies finansai daugelį metų sruvo ir tebesrūva kiek kitomis vagomis, nei numato oficialių strategų surašomi planai.

Jūsų piešiama dabartinė muziejų padėtis (tiek idėjų, tiek realizacijų plotmėse) atrodo tarsi patekusi į aklavietę.

„Pasaulines“ ambicijas stimuliuojanti retorika šiandien man atrodo ne tik tuščia, bet ir pavojinga - ji trukdo pamatyti tų užstrigusių projektų priežastis. Kaip rodo Tūkstantmečio statybų pavyzdžiai, taip pat Koncertų bei sporto rūmų ir kt. projektai, kol kas nėra pagrindo tikėti, kad paviršutiniškai kurpiamos vizijos Vilniuje bus įgyvendinamos maksimaliai sklandžiai.

Jei nesugebame vykdyti didelių ir ambicingų projektų, gal reiktų pradėti nuo mažesnių permainų? Kaip manote, kokio muziejaus vizijos būtų adekvačios šiandieniniams poreikiams ir kokius matytumėte jų įgyvendinimo būdus?


Žinoma, galime svarstyti ir apie tai, kokiais būdais reiktų tvarkyti ir panaudoti turizmui šiuo metu egzistuojančias muziejų institucijas ir kai kurias neracionaliai naudojamas patalpas taip, kad miestas ar bent kai kurie rajonai ženkliai atsigautų. Kitaip tariant, nebūtina laukti, kol centre išdygs stulbinantis ir viską pakeisiantis naujas statinys, ypač jei idea fix kurpiama politikų galvose. Beje, Lietuvos sostinėje „stebuklas“, ko gero, įvyks, jei privačiomis lėšomis ir (duok Dieve) be politinių trukdžių bus įgyvendintas Modernaus meno centro sumanymas - neseniai buvo paskelbti šeši architektūros konkurso finalininkai. Yra ir puikių naujų muziejų Vilniuje pavyzdžių - paskaitoje kalbėjau apie Bažnytinio paveldo muziejų bei Energetikos ir technikos muziejų.

Tačiau šie pavyzdžiai nėra nauji statiniai - mes kalbame apie konversijos atvejus.

Prisimenant, kiek Vilniuje yra nebenaudojamų postindustrinių dykviečių, galima tikėtis, kad bent dalis jų bus susietos ir su naujomis kultūrinėmis iniciatyvomis. Kai kurios jų gal bus ne vien trumpalaikės? Tokių „konvertuotų“ muziejinių pavyzdžių yra kituose pasaulio miestuose, jų yra ir Vilniuje. Buvusios jėgainės vietoje Londone gimė „Tate Modern“ muziejus, kitos jėgainės vietoje Londone rengiamas gigantiškas „Battersea Power station“ urbanistinis centras. Technikos muziejus Vilniuje taip pat atsirado buvusios miesto elektrinės vietoje. Analogiškame konversijos procese gimė Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ galerijos-muziejaus erdvės, taip pat „Menų spaustuvė“. Vilniuje potencialios erdvės naujiems muziejams netrūksta.

Tad gal ir MMC naujo pastato Vilniuje nereikia? Yra nemažai šios pozicijos šalininkų, kritiškai žiūrinčių į faktą, kad priešais Nacionalinės galerijos pastatą, pačioje miesto širdyje esanti žalia zona bus užstatyta nauju statiniu. Juolab kad ir pats centras ketina iš dalies dubliuoti puikiai veikiančios NDG funkcijas.

MMC Vilniuje planuojamas kaip specifinis iš privačios dailės kūrinių kolekcijos atsiradęs muziejus. Tokio tipo muziejų Vilniuje yra - galima prisiminti kad ir Kazio Varnelio namus, nors šis muziejus yra itin uždaras, kamerinis. Kalbant apie institucijos „veikimą“ konkrečiame mieste, muziejaus atvirumą, MMC potencialas akivaizdus. Sutinku, tas potencialas galėtų atsirasti ir kitur - žinant, kiek yra apleistų urbanistinių erdvių, ypač toliau nuo centro, galima galvoti ne apie naują pastatą, bet mėginti regeneruoti kokį nors esamą kompleksą, pritaikyti jį kolekcijai.

Sutikčiau ir su tuo, kad MMC tikslai šiuo metu primena Nacionalinės dailės galerijos tikslus; niuansai oficialiose deklaracijose mažai ką reiškia. Panašumai dar labiau ryškėja žinant, kad nei NDG, nei MMC kol kas nesirengia kaupti ir eksponuoti užsienio menininkų kūrybos. Tačiau greta esantys visiškai skirtingo administracinio pavaldumo muziejai gali „bendrauti“, t.y. formuoti naują tam tikrų rajonų įvaizdį; pavyzdžiui, vykstant MMC architektūriniam konkursui buvo kalbama apie galimai dešiniajame Neries krante susiformuosiančią „muziejų salą“; dideliuose Europos miestuose tokių pavyzdžių yra. Manau, kad Vilniuje šis dalykas pasiteisintų, jei ateityje „susikabintų“ nauji maršrutai tarp vietinių miesto muziejų ir skirtingo kalibro kultūros įstaigų. Juk tiems, kurie nori dalyvauti kultūros gyvenime, tai būtų patraukliausias dalykas.

Tačiau ar greta gan kukliai finansuojamos valstybinės institucijos įsikursiantis ne vien parodinę veiklą siūlantis privatus centras nekurs ir konkurencinės įtampos?

Be abejo, realybėje du panašaus pobūdžio muziejai ne tik „draugiškai koegzistuos“ - matysime ir šių institucijų konkurenciją (neformaliai jau dabar galima tai justi kalbose apie kolekcijas). MMC aiškiai save pristato kaip būsimą patrauklų „šeimos muziejų“, pagrindinis prasminis kirtis čia greičiausiai bus edukacinės ir laisvalaikio programos, o apie kolekcijos pristatymo pobūdį ar istorinius kontekstus kol kas tegalime spėlioti. Taip pat šiandien sunku atspėti, kiek ta nauja vieta, kurioje svarbus atviras įvairias funkcijas, ypač kavinę, jungiantis vestibiulis, bus patraukli lankytojams - planuojama, kad jie ten turėtų lankytis ne vien dėl parodų. Dar yra specializuotos publikos klausimas, tolimesnio MMC finansavimo dalykai ir daugybė kitų šiandien neįmanomų atsakyti klausimų. Man asmeniškai šio tipo dailės muziejuose labiau imponuoja ne kavinės, o efektingos parodos.

Kalbino Karilė Nefaitė

„7 meno dienos“ Nr.11 (933), 2011-03-18

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

bZUDG1utKn, 2015-09-21 12:54

rašo:a, nu ne tik formą iš esmės reik analizuot. bet kol kas nėra info, kad būtų gamila analizuoti funkciją, ryšį su aplinka, vidaus erdves nuotraukose tas maketų baltumas ir iškrypęs wb beigis nekokybiškas apšvietimas neleidžia nieko suprasti..labai gaila, kad užsilenkė archinautas, nes iki šiol grįžtu paanalizuoti Palangos Kupetos darbų, kurie ten tikrai puikiai pristatyti. manau, vertinga būtų išsamiai pristatyti ir baigiamuosius 2010 metų darbus..

Soft fundamentalist, 2012-03-20 09:52

You can talk about what is (as you want). :)

Lietuvių fundamentalistas, 2012-03-19 12:40

Kalbėti apie tai ko nėra yra klaida.

:), 2011-06-12 18:19

DAUG TRIUKŠMO DĖL NIEKO... :)

Hmmm, 2011-05-05 00:29

Niekas nebaigta kol nebaigta.... :) Kantrybes reikia... Kantrieji valdo pasauli ;)....

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti