Nostalgijos trauka

Olgos Baby tapybos paroda „Simboliai“ Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose

Danutė Gambickaitė

Olgos Baby kūrinių paroda Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose Yra susiformavusi nuostata, kad apie abejotinos meninės kokybės kūrinius rašyti paprasčiausiai neverta. Iš tiesų vienintelis dalykas, kodėl ėmiausi šio įvykio, – tai papilkėjusi, bet vis dar galinga erdvė, kurioje jis įsikūrė. Išgirdusi apie „netradicinę“ tapytojos Olgos Baby parodą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, išsyk suklusau. To susidomėjimo raktiniai žodžiai buvo: „netradicinė“ ir „Sporto rūmai“. Naiviai tariausi nušausianti du zuikius vienu šūviu: apžiūrėsiu mėgstamą pastatą ir aplankysiu tą paslaptingąją parodą. Reikia pripažinti, kad vieną zuikį tik pašoviau, o kito, pastebėjusi, kad jis kažkoks įtartinas, todėl greičiausiai bus nenaudingas, neliečiau. Įtarimą sukėlė tai, kad apie O. Baby parodą man įprastose vietose, anonsuojančiose tokio tipo renginius, nebuvo jokio pranešimo. Keista, kai apie parodą sužinai iš pažįstamų. Tačiau nežinomybė traukia, taigi nusprendžiau pasidomėti. O. Baby, pasirodo, daug kur keliavusi, gyvenimo vėtyta ir mėtyta kūrėja. Dabar apsistojusi D. Britanijoje, ten ir kuria, ir, kaip teigiama jos parodos anotacijoje: „Olgos Baby tapybos stilius jau tapo visuotinai pripažintu madingu tapybos braižu  – jis yra naudojamas mados ir muzikos projektuose.“ Tačiau anotacijomis ne visuomet verta pasikliauti. Pagal temą Baby kūrinius galima suskirstyti į kelias grupes: politinę ir ezoterinę. Apie tapybos kokybę norisi nutylėti. Į politinei grupei priklausančius darbus gal dar būtų galima žiūrėti kaip į plakatus ir atrasti šiokį tokį ryšį su aplinka, o ezoteriniai grupei priskirtieji („visuotinai pripažintas madingas braižas“) yra tiek naivūs, kad net kelia šypseną. Negana to, darbai erdvėje išdėstyti logiškai sudėtingai paaiškinama tvarka, bet gal nevertėtų gilintis, nes jos čia tiesiog nėra. Dalis sudėliota ant molbertų, dalis kreivai sukabinta ant sienų – švelniai tariant, vaizdas nekoks. Erdvės ir parodos disonansas akivaizdus. Galbūt per daug tikėjausi... Bet labiausiai norėjau aplankyti didingą erdvę. Vilniaus koncertų ir sporto rūmai man yra vienas gražiausių vėlyvojo modernizmo architektūros pavyzdžių mieste. Didelis, liūdnas ir pilkas pastatas-vaiduoklis, nors ir kiek patrūnijęs (atidarytas 1971 metais ir nuo tada matęs tik kosmetinius remontus), yra išlaikęs tą puikią formų dermę ir sukelia nostalgiją, nesvarbu, kad ta nostalgija savo pradžios taško mano atmintyje neturi. Nostalgija egzistuoja kaip užkratas, ja sergantis ligonis, užėjus staigiam paūmėjimui, turi kažką daryti. Pro apdulkėjusius, suskilusius langų stiklus skverbiasi šviesa, įsitraukdama net laiptų turėklus į lėto valso sūkurį. Šią gal kiek paiką ekstazę vis sutrukdo nežinia iš kur atsiradęs svetimkūnis, kuris to architektūrinio judesio net tik nepagauna, bet ir mindo šokantiesiems kojas. Kiek teko girdėti, greitai Vilniaus koncertų ir sporto rūmai bus renovuoti. Reikia viltis, kad tai bus daroma nesudarkant pirminių architektūrinių sprendimų. Jau išrinkti  ir teritorijos (tarp Neries upės, Rinktinės, Šeimyniškių ir Raitininkų gatvių) projekto urbanistinių-architektūrinių pasiūlymų konkurso nugalėtojai. Na ir puiku, tik tada tos nostalgijos patirsime mažiau, o gal nepatirsime visai, todėl tikrai verta pasinaudoti proga ir apsilankyti galbūt nesukelsiančios euforijos tapybos parodoje, kad pamatytumėme išties paveikią architektūrą. Paprastai juk į Vilniaus koncertų ir sporto rūmus patekti nėra paprasta, todėl į O. Baby parodą galima žvelgti kaip į raktą, kuris bent trumpam atrakina labai gražaus pastato duris. Paroda veikė iki gegužės 13 d. Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose (Rinktinės g. 1) „7 meno dienos“ Nr.19 (895), 2010-05-14