Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 41 (870), 2009 lapkričio 13 d. > Dailė > Nostalgiją keičiant į diskusiją
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Nostalgiją keičiant į diskusiją


Gedimino pr. 27


Monika Krikštopaitytė

Share |
Gedimino pr. 27
Juozo Anieliaus nuotrauka
Su Ūla Tornau, viena iš X Baltijos trienalės „Miesto istorijos“ dalies „Vilnius Coop: trūkiai, fikcijos ir praktikos“ projekto kuratore, kalbasi Monika Krikštopaitytė


Parodoje, kuri vyksta buvusiame Sveikatos ministerijos pastate (Gedimino pr. 27), yra ir keletas anksčiau matytų darbų, ir naujų. Jie visi vienaip ar kitaip pasakoja apie miesto reiškinius. Kaip šie kūriniai atsidūrė viename projekte?

 

Šis projektas turi priešistorę. Sumanymas kilo dar 2004 m. kartu su Vera Lauf, ji tuomet dirbo ŠMC, o prieš tai ilgai gyveno Leipcige - mieste, kuris pastaruoju metu labai sparčiai kito. Ji pati matė daug permainų mieste, nuolat jas stebėjo ir domėjosi, aptarinėjo su bendraminčiais. Panašią miesto kaitą galima buvo matyti ir Vilniuje. Sutapo mūsų žvilgsniai ir interesai, norėjome kartu įprasminti tai, ką pastebėjome, bendru projektu. Pradžioje kilo mintis keliems mėnesiams atgaivinti buvusį „Pergalės“ kino teatrą Vilniuje. Pasikvietėme architektų - lietuvių ir vokiečių - rekonstruoti bufeto, planavome eksponuoti fotografijos parodą vestibiulyje (kur anksčiau lūkuriuodavo žmonės), rodyti filmus kino salėje. Norėjosi pažiūrėti, kaip pastatas, kažkada buvęs labai svarbus, galėtų veikti dabar. „Pergalė“ atrodė puiki Vilniaus ir kitų miestų transformacijos metafora, nes, istoriškai žiūrint, savo gyvavimo pradžioje šis kino teatras buvo labai svarbus miesto gyvenime. Pastatytas 1952 metais pagal Giovanni Ripa-Angioletto patobulintą tipinį projektą, su erdviu neoklasicistiniu interjeru, to meto miesto žmogui, gyvenusiam ypač ankštoje kasdienybėje (kai vidutinio gyvenamojo ploto žmogui oficialioji siekiamybė buvo 6,2 kv. m.), dažnai komunaliniuose butuose, „Pergalės“ erdvės turėjo atrodyti labai įspūdingos. Į renginius driekdavosi eilės, bilietus būdavo sunku įsigyti - ne vienas tai esame girdėję iš tėvų ir senelių pasakojimų, tą patį liudija senosios kino teatro reklamos, kurias aptikome spaudoje.


Antras šio pastato gyvavimo etapas visai kitoks. Atkūrus Nepriklausomybę, stalininė statyba buvo marginalizuota kaip nebeveikiančios sistemos kultūros vienetas. Tas pats nutiko ir „Kabliui“ (buvę Geležinkeliečių rūmai), ir daugeliui kitų panašių statinių. „Pergalė“ oficialiai ilgai stovėjo tuščia. O tiksliau, traukė socialiai marginalizuotas praktikas: čia vyko šokiai „kam per trisdešimt“, pusiau nelegalus, bet visiems žinomas ilgalaikis piratinių muzikos įrašų turgelis. Permainų laikotarpiu pastatas perėjo į šešėlinę zoną.


„Pergalės“ projektui jau buvome surinkę ir menininkus (lietuvių, vengrų ir vokiečių), buvome susiplanavę, kaip ką darysime, net turėjome pinigų. Tuomet sužinojome, kad „Pergalė“ parduota ir netrukus virs kazino. Projekto įgyvendinti nepavyko, bet jo baigtis tik patvirtino šio pastato, kaip miesto permainų lakmuso, idėją.


Kaip pasikeitė numatyti menininkai ir jų kūriniai dabartiniame projekte?

 

Dabartinis projektas „Vilnius Coop: trūkiai, fikcijos ir praktikos“ nėra „Pergalės“ projekto pakartojimas, laikui bėgant jis keitėsi. Prisijungė ir kiti menininkai, kai kuriuos atskirai pasikvietėme. Atsirado ir visai netikėtų kolaboracijų, pavyzdžiui, Žilvino Lanzbergo kioskas buvo instaliuotas Elvos Olafsdottir interjeru ir muzikine dalimi, kur galima pasiklausyti muzikos ir ja keistis. Mane Landzbergo kioskas kažkiek nukelia į dešimtąjį dešimtmetį, kai miestas buvo struktūruotas kioskais. Jie veikė ir kaip socialiniai mazgai, muzikos tiekėjai, kartu ir kaip prekybos, pramogų centriukai. Čia ir cigarečių galėdavai po vieną nusipirkti, šalia parūkyti, kažką susitikti. Žodžiu, buvo ir kioskų kultūra, kuri dabar nyksta. Vis dėlto Žilvino kioskas ne tik kalba apie socialinę istoriją. Jo puošnumas įveda į fikciją, siūlo kitą realybę. Panašiai veikia ir Elvos sukonstruotas kiosko vidus. Per usb jungtį galima pasiimti esančios ir įdėti savo muzikos, kas nėra visai legalu, bet ta muzikos įvairovė kiekvienąkart keičia tiek patį kioską, tiek visą parodos erdvę, taip pat pasakoja tam tikrą muzikos cirkuliacijos mieste istorijos dalį.


Kalbant apie kolaboracijas, atsirado ir kitų nenumatytų paralelių. Parodoje pristatomas Indrės Klimaitės Lietuvos valgyklų tyrimas, pasirodo, turėjo „bendrininką“ - į „Vilnius Coop“ renginių ciklą pakviesta Oksana Zaporožec visai neseniai yra atlikusi sociologinį Rusijos valgyklų tyrimą. Jie vienas kitą įdomiai papildo. Į „Pergalės“ projektą buvo kviesti ir Mirjam Wirz, Laura Stasiulytė, „Urbikon“ architektų grupė, bet anos diskusijos pobūdis buvo kiek kitoks, ten atsiradę kūriniai taip pat būtų buvę visai kiti. „Pergalėje“ mes daugiau orientavomės į pastato reanimaciją, tikriausiai būtų buvęs kur kas svarbesnis įvietinto meno aspektas, kurio tiek nesureikšminome „Vilnius Coop“ projekte.


Kai tiek skirtingų pasakojimų, kyla klausimas, kaip viską sudėlioti į visumą.

 

Mes ir nesistengėm kūrinių vieną prie kito pritempti. Dėliodami parodos naratyvą pasirėmėme citata iš vieno anekdoto: „Keliautojas paklysta svetimame mieste ir klausia vietinio gyventojo kelio. Akimirką pagalvojęs tas atsako: „Ten geriausia pradėti eiti ne iš čia.“ Mums patiems vienas įdomiausiųklausimų - nuo ko pradėti miesto tyrinėjimą. Ir parodos architektūrą formuodami nesilaikėme įprasto eiliškumo tiek konceptualia, tiek ir fizine prasme. Todėl ir įžanga atsiranda ne iškart prie įėjimo, o truputį toliau, kaip ir parodos priešistorė. Mums buvo labai svarbu šio pastato erdves naudoti pagal jų pirmines funkcijas. Pavyzdžiui, norėjosi šį gražų vestibiulį parodyti ir panaudoti kaip vestibiulį, kuris kažkuria dalimi veikia ir kaip skaitykla, ir vieša erdvė, kur galima lūkuriuoti, pavartyti su kūriniais susijusius leidinius, paklausyti muzikos, čia ne vien paroda. Yra ir eksponatų, bet jie irgi skirti tarpinei erdvei tarp miesto gatvės ir interjero - tai būdinga ir kioskui, ir valgyklų projektui, ir grupės „AnArchitektur“ plakatams apie komunalines erdves. Norėjome, kad erdvė būtų patiriama, o ne tik naudojama eksponavimui.


Žinoma, ne tik pastatas dėliojo kūrinius į tam tikrą naratyvą, mums atsirado įdomių sąsajų tarp kūrinių - pavyzdžiui, Lauros Stasiulytės ir Sveno Johne's kūriniai per asmenines miesto patirtis kalba apie globalesnę kaitą, Dorit Margreiter, „Urbikon“ ir Mirjam Wirz darbai svarsto, kaip aktualiai perdirbti kažkuriuos praeities fragmentus.


Man susidaro įspūdis, kad vis dėlto pats pastatas yra svarbiausias parodos eksponatas.

 

Jo pasirinkimas mums labai svarbus. Tai nėra tiesiog gražios erdvės, kur smagu eksponuoti darbus.


Nė vienas iš rodomų darbų nėra tiesiogiai susijęs su šio pastato istorija. Tačiau taikėmės pie erdvių ir stengėmės kuo mažiau jas keisti, norėjome, kad gerai matytųsi ir pats pastatas.


Betyrinėjant pastato istoriją išaiškėjo, kad jo architektai Jerzis Soltanas ir Stanisùawas Murczynskis yra išskirtinės figūros architektūros istorijoje. O mes jų net būdamos menotyrininkės prieš tai nebuvome girdėjusios... Toks faktas byloja apie vis dar nacionalistinę mūsų istoriografiją. Tai lenkmečio statinys, todėl, ko gero, nesuvokiamas kaip mūsų palikimas. Nerandu kito paaiškinimo. Verta žinoti, kad Soltanas yra žymus Le Corbusier sekėjas, Harvardo universitete išleidęs net kelias svarbias architektų kartas, apie jį Lenkijoje išleista didžiulė monografija. Kai projektavo šį statinį, buvo dar labai jaunas (maždaug 26 metų), Murczynskis kiek vyresnis. Tai, kokie iškilūs šio pastato kūrėjai, sužinoti irgi nebuvo labai paprasta, nes informacija ne pernelyg rūpintasi. Tuo labiau niekas nežino, kas laukia šio pastato Lietuvos ekonomikai atsigavus.


O kuo ši vieta buvo svarbi projekto idėjai?

 

Konkrečiu atveju svarbi kooperacijos idėja. Projekto pavadinimas „Vilnius Coop: trūkiai, fikcijos ir praktikos“ turi dvejopą reikšmę.


Pirma, svarbi šio pastato istorija - tai viena tų labai retų pilietinių kooperacinių iniciatyvų, kurių pastangomis ir atsirado šis pastatas. 1937 m. visuomeninė organizacija, gan dažnas to laiko reiškinys ir Lietuvoje, ir Europoje, nupirko žemės iš bažnyčios kurijos ir paskelbė konkursą sveikatos kompleksui statyti. Konkursas buvo išties nemažas. Iš sveikatos komplekso šiuo metu išliko ligoninė ir vaistinė, o būtent parodos patalpose buvo įsikūrusios ligonių kasos - visuomeninio socialinio draudimo ofisai. Mums įdomu, ką galima šiais laikais padaryti kooperuojantis, kaip galima paveikti miesto formavimąsi jį turtinant. Antra vertus, kooperacinis paties projekto formatas. Kvietėme įvairių sričių žmones, kurie dirba su miestu, mieste, ir kartu galvojome apie tai, kaip miestas yra kuriamas, apie spalvingesnes jo perkūrimo galimybes, nebūtinai sekant įprastiniu privatizavimo scenarijumi. Pavyzdžiui, dėl vaistinės ir poliklinikos kariaujama jau 15 ar daugiau metų, nes vis bandoma jas privatizuoti. Gal todėl, kad aš augau šalia, bet, esu tikra, ne man vienai atrodo, kad ši poliklinika ir vaistinė yra visiškai įaugusios į daugelio žmonių miesto psichobiografiją. Tai nėra tik poliklinika ir vaistinė, tai ir emociškai svarbi miesto centro dalis, tradicija, funkcija, įprotis. Nuolat kalbama apie tradicijų puoselėjimą. Apie Vilnių - baroko miestą ir panašiai, bet emocinės tradicijos tęstinumas irgi turėtų būti nemažiau svarbus.


Man irgi gaila, kai svarbias viešas vietas keičia beveidės kavinės. Juokingiausia, kad dabar net populiaru imituoti viena karta ankstesnį stilių... Keista, kad nesumąstoma panaudoti dar išlikusių stiprų emocinį krūvį turinčių simbolių, juk taip net būtų sutaupyta. Pavyzdžiui, galima būtų atgaivinti neonus prie dabartinės „Skalvijos“, buvusio „Planetos“ kino teatro.

 

Iš tiesų įdomu, kad užsiminei, nes kaip tik pirmoji „Vilnius Coop“ trečiadieninių renginių dalyvė - menininkė Paulina Olowska - pasakojo apie savo inicijuotus senų neonų atgaivinimus Varšuvoje...



Nemažai kūrinių šioje parodoje gali sužadinti nostalgiją.

 

Kelti nostalgiją tikrai nebuvo mūsų tikslas. Gal labiau permąstyti kaitą. Pažiūrėti, kas tampa aktualu. Pavyzdžiui, valgyklų infrastruktūra ekonominės krizės sąlygomis. Žmonės linkę taupyti, jos vėl tampa populiarios. Kita vertus, jau kurį laiką valgyklos yra vienos iš tų madingų teminių zonų, į kurias, ieškodami egzotikos ir nuotykių iš praeities, eina jaunimas. O juk platesniuose reportažuose kažkodėl valgyklų estetika yra pateikiama kaip praeitis. Todėl Indrė Klimaitė savo projektui pasikvietė jauną mados fotografę olandę Isabellą Rozendaal, kuriai nekyla jokių asociacijų su tarybinėmis valgyklomis. Jos žvilgsnis tikrai neturėjo tos melancholiškos nostalgijos, kurią esame įpratę matyti tarybinę estetiką išlaikiusių erdvių fotografijoje.


Svarbu pabrėžti, kad „Vilnius Coop“ nėra tik paroda, tai projektas, kur nemažiau svarbios kitos dalys - biblioteka, kurioje pateikiama daug foninės medžiagos apie parodą, ir renginiai, kurie vyksta kiekvieną trečiadienį (taip pat ir ketvirtadieninės Indrės Klimaitės pietavimo ekskursijos po miesto valgyklas). Trečiadienio renginiai praplečia parodos medžiagą - sociologų, menininkų komentarai, filmų peržiūros įveda savų aspektų į menininkų parodoje pristatomas temas. Žinoma, ta publika, kuri ateina į parodą, nebūtinai ateina į renginius ir atvirkščiai, bet jei kas norėtų papildyti žinias, vestibiulyje galima peržiūrėti renginių videodokumentaciją. Galiausiai bus parengta visų šių istorijų knyga, ji bus pristatyta kaip Baltijos tarptautinio meno trienalės katalogo dalis. Galbūt tuomet mūsų siūlomos mintys susives į vientisą mozaiką.


Šioje ekspozicijoje ypač jaučiama, kad norint suvokti pranešimą reikia pasigilinti, nes už jų slypi istorijos, ištisi kontekstai.

 

Tikrai taip. Medžiagos daug ir tenka jai skirti laiko. Pavyzdžiui, vestibiulyje esančius architektų grupės „AnArchitektur“ plakatus be aprašymo būtų sunkoka suprasti. Tai architektų ir teoretikų grupė, kuri jau kelerius metus domisi bendromis pastatų erdvėmis: komunaliniais butais su bendromis virtuvėmis, poilsio kambariais poilsiavietėse ir panašiai. Šiame projekte jie pristato ir labai niūraus (priverstinio) ir sėkmingo (sąmoningo susikooperavimo) bendrabūvio formas. Kiekvienai iš 30 istorijų skiriamas plakatas, kartu su kultūros antropologe Vita Petrušauskaite jie atrado ir čia pristato tris lietuviškas bendrabūvio erdves. Man ir pačiai labai įdomu stebėti, kaip tokios erdvės mainosi besikeičiant politinėms, ekonominėms ar socialinėms sąlygoms, pasikeitus gyvenimo būdui. Juk ir dabartiniuose pastatuose dažniausiai daug mažiau vietos skiriama bendroms erdvėms (kad ir vestibiuliams), kaip kad, pavyzdžiui, skirdavo Sporto rūmų statymo laikais. Ne vienas sovietmečio architektūros tyrinėtojas, berods, ir Davidas Crowley - vienas iš dabar veikiančios „Šaltojo karo metų modernizmo“ parodos kuratorių - yra pastebėjęs, kad tarybiniais laikais statomiems visuomeninės paskirties pastatams būdingas iš dabarties žiūrint pernelyg „dosnus švaistymasis“ erdve - tiek dėl socialinių motyvų, žinoma, tiek dėl tos pačios konkurencijos idėjos ir išteklių gausos.

Tačiau jei įsivaizduotume Sporto rūmuose daug mažesnį vestibiulį, juk po renginio pasipylus žiūrovų srautui būtų spūstis... Gal ten viskas gerai paskaičiuota?


Čia tik vienas iš to meto pavyzdžių. Problema, kurią paminėjai, labai gerai matoma Teatro (buvusioje Ledo) arenoje - salė didelė, o laiptai itin siauri ir pasivaikščiojimas per spektaklių pertraukas tampa komplikuotas, beveik neįmanomas. Geras pavyzdys - Rusų dramos teatras, kur, regis, erdvės mažai, bet labai gerai apgalvota - gali apeiti ratu, žmonių cirkuliacija vyksta sklandžiai.


Man šiuo atveju įdomiausias bendrų erdvių reikalingumas pasikeitus poreikiams ir jų virsmas. Kaip galima perdaryti seną pastatą? Tarkime, kad ir šį, kur vyksta paroda. Ko gero, galima sukurti kažką įdomesnio nei kokį viešbutį. Mirjam Wirtz iš pradžių turėjo idėją čia įkurdinti Vilniaus scenarijų rašymo kontorą, kur sėdėtų žmonės ir rašytų visokiausias Vilniaus istorijas.


Projektui įsibėgėjus prisigamino begalė naujų idėjų, kurių dalis pateks į katalogą. Bet istorijų pasirodė daugiau, nei galima sutalpinti „Vilnius Coop“. Manau, bus ir pratęsimas. Nebūtinai paroda, bet gal diskusijos, gal edukaciniai projektai. Nors reikia pripažinti, kad viešesnės diskusijos ir pokalbiai dažniausiai vyksta vangokai, daugiausia pasisako patys organizatoriai.


Na, man irgi visuomet kyla klausimas, ar diskusijos nelieka tik tarp žmonių, pavadinkime juos intelektualais, užuot pasiekusios tuos, kuriems jos realiai būtų naudingos keičiant požiūrį į miesto planavimą, tarkim, savivaldybių darbuotojus ir panašiai.

 

Yra įvairių diskusijų. O savivaldybių darbuotojai ir patys domisi. Tikiu diskusija, tik ne visomis jos formomis. Daug kas skundžiasi, kad nemažai urbanistinių aktualijų lieka nežinomos, tai ir norėtųsi į renginius prisikviesti gausiau dalyvių ir aktyvesnių, nei dabar ateina. Ir toliau vis galvoju, kodėl net ir neformaliuose renginiuose taip retai kas nori viešai pasisakyti.


Tai gali būti ir tarybinio mentaliteto palikimas - bejėgiškumo jausmas, kai diskusija gali pasirodyti kaip tuščias laiko leidimas, kur tik išgirsti prastas naujienas apie tai, kaip darkomas miestas, ir tik susigadini nuotaiką. Gal todėl jų nesąmoningai imama vengti...

 

Kita vertus, visi kaip vienas sako, kad trūksta kompetentingesnio architektūrinio diskurso, trūksta jo viešumo. Jei vienas ar kitas apie šiuos klausimus rašytų, kitaip dalyvautų ar bent ateitų, taip prisidėtų prie to diskurso kūrimo, įtraukiant pozityvų konstruktyvumą, be abejo. Tai neatsiranda iš karto. Bet, manau, po truputį įmanoma.


Kalbėjosi Monika Krikštopaitytė

„7 meno dienos“ Nr.41 (870), 2009-11-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

эх вы девушки!, 2009-11-20 00:51

na vistiek savo indukciniais mikrovibratoriais
kultivuojate konjunkturine hipokrizija, na ir vis jums negana!

бувау, 2009-11-17 12:45

Labai, labai maloni paroda, bravo!

1222, 2009-11-14 11:53

Sveikinimai. saunuole Ula, kad viska pradejo, saunuole.
Monika irgi, kad yra neabejinga!!!!

hudoznik, 2009-11-14 00:00

mergaites, atsipeikekit, kokios ten idealistines urbanistines aktualijos pasieks korupcijos sugrauzta valdininkijos savimone?! savivaldybes klerkai parceliuoja viska kas imanoma ir neimanoma... valstybe bankrutuoja is esmes- nebekalbant apie moralines ir etines
valdziazmogiu atsakomybes tragedija- vyksta fataline finansine katastrofa. kubilius per du metus ima valst skolon 20 mlrd, kai tokia suma net per 20 metu nebuvo priauginta prie visu nepriklausomybes valdziu! instituciniai ir neinstituciniai menininkai ir kulturistai(es)- ruoskites gedingai rezignacijai, jei nesiruosiate valios revoliucijai!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti