Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Kovos laukas - namai


Artūro Areimos „Sugrįžimas į dykumą“ KVDT


Austėja Adomavičiūtė

Share |
Daiva Stubraitė – Matilda.
Nuotrauka iš Kauno dramos teatro archyvo
Rugsėjo 15-17 d. Vilniuje, „Menų spaustuvėje“, buvo galima pamatyti du Kauno dramos teatro spektaklius - Rolando Atkočiūno režisuotą „Skėriai“ pagal to paties pavadinimo Biljanos Srbljanovič pjesę ir jauniausios kartos režisieriaus Artūro Areimos statytą Bernard-Marie Koltêso „Sugrįžimą į dykumą“. Pastarasis kviečia stebėti dramatišką brolio ir sesers kovą, vedančią į šeimos tragediją, už kurios atsiveria nedviprasmiškų jųdviejų santykių priešistorė ir galimas išrišimas.


Matilda (Daiva Stubraitė) grįžta į gimtuosius namus, kuriuose nebuvo jau keliolika metų, ją visiškai nesvetingai sutinka brolis Adrienas (Dainius Svobonas) - kažkada nutrūkę brolio ir sesers ryšiai atsiduria dramaturgo ir režisieriaus dėmesio centre. Aktoriai nuo pat spektaklio pradžios neslepia savo veikėjų jausmų - jų konfliktas tampa spektaklio varomąja jėga. D. Svobonas ir D. Stubraitė kuria vienodo stiprumo veikėjus, nuolat atakuojančius vienas kitą. Adrienas pasirodo iš publikos, tad žiūrovai iškart įtraukiami į spektaklį ir patenka į brolio ir sesers kovos lauką.

 

Pasirodo, po neapykanta slypi brolio išdavystė, dėl kurios Matilda buvo pažeminta ir iš namų atokioje Prancūzijos provincijoje privalėjo išvykti į Alžyrą. Pjesės veiksmas vyksta Alžyro išsivadavimo kovų metu. Į brolio ir sesers gyvenimą įsiveržęs karas nepaisė šeimos ryšių - Adrianas išdavė Matildą už ryšius su priešais. Tačiau iš tikrųjų pats Adrianas mirtinai bijo karo, bijo net išvykti iš namų. „Garbingiausias“ dalykas, kurį jis išdrįsta padaryti, kad įrodytų savo ištikimybę šaliai, - tai išduoti seserį. Spektaklyje režisierius neakcentuoja brolio ir sesers neapykantos priešistorės, jam svarbiau tai, kokie jie yra dabar, tad, sutelkęs dėmesį į brolio ir sesers santykių aiškinimąsi, įtraukia ir vaikus bei aplinkinius. Namai tampa tarsi karo lauku, kur kiekvienas kariauja savais ginklais.

 

A. Areimos ir Daumanto Ciunio kurta scenografija įprasmina spektaklio tematiką - grotos, aptveriančios vaidybos aikštelę, atspindi Adrieno specialiai kuriamą namų izoliaciją. Jis ne tik pats bijo gyvenimo už namų sienų, bet ir jo sūnus regisi juose įkalintas. Nespalvota, minimalistinė scenos erdvė (spektaklis paprastai vaidinamas Ilgojoje Kauno dramos teatro salėje) tik paryškina veiksmo įtampą, sutelktą į veikėjų tarpusavio priešpriešą ir tokią pat jų vienatvę.

 

Nuo pat pradžių režisierius užduoda aktyvų spektaklio ritmą: montažo principu dėliojamos ir sparčiai viena kitą keičiančios scenos išdidina žiūrovų akivaizdoje gliaudomą Matildos ir Adrieno istoriją. Vienintelė taiki, nuosekli ir nepažeidžiama brolio ir sesers santykių liudininkė - Jūratės Onaitytės tarnaitė Kiki. Bandanti, bet neįstengianti jų sutaikyti tarnaitė nuolat ir ne laiku įsiterpia į spektaklio veiksmą ir praskaidrina jo atmosferą.

 

 

Matildos ir Adrieno vaikai perima tėvų ydas. Į „naminį“ sportinį kostiumą įlindęs, Adrieno valdingai auklėjamas Matjė (Tomas Erbrėderis), norėdamas ištrūkti iš namų, veržiasi į karą Alžyre, bet lyg inkubatoriuje užaugusio jaunuolio demonstruotas arogantiškas pasitikėjimas savimi išblėsta suvokus, kad karas - ne tik laisvė, bet ir mirtis. Matildos duktė Fatima seka motinos pėdomis, o spektaklio finale pagimdo juodaodžius dvynukus: ji, kaip kadaise motina, pasirodo, sugebėjo ištrūkti už namų sienų. Matildos vaikai, praradę savo menamą tėvynę Alžyrą, negali gyventi jos namuose: viena čia regi motinos praeities vaiduoklius, o kitas nusižudo apsėstas keistų idėjų. Matildos sūnaus Eduardo (Saulius Čiučelis) savižudybė atrodo neaiški ir pačiam režisieriui, o štai Ingos Mikutavičiūtės kuriamai Fatimai pritrūksta vidinės jėgos, jos emocijos, ypač „teismo“ dėl pamišimo scenoje, paviršinės. Apskritai daug kur aktorių kalbėjimas perauga į rėkimą, nors tyliai pasakyta mintis būtų buvusi įtaigesnė.

 

Režisierius visą spektaklį nepaleidžia dramatiškos įtampos tarp vyresniųjų. Ir tik paskutinis Adrieno ir Matildos dialogas suskamba ramiai, be paniekos ir priešpriešos. Lauki santykių išrišimo, bet juos nutraukia staiga pasirodanti ir apie Fatimos gimdymą informuojanti Kiki. Tik anaiptol nebroliškas finalinis Adrieno ir Matildos bučinys atskleidžia, kas iš tikrųjų slypėjo už brolio ir sesers santykių, privertusių ne tik čia, namuose, bet ir kiekvienam būnant skyrium išgyventi nepakeliamą dvasios ir meilės dykumą.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.35 (864), 2009-10-02

Versija spausdinimui

Komentarai

ANcXCXnsnLW, 2011-10-24 01:26

It's wondreufl to have you on our side, haha!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti