Galite juoktis, bet aš mėgstu filmus apie poetus. Labiau už filmus apie verslininkus ir vadybininkus. Net pačius bejėgiškiausius kino opusus, kuriuose visiškai rimtai bandoma parodyti, kaip poetą aplanko įkvėpimas ir gimsta genialios eilutės. Gal todėl, kad mano jaunystė sutapo su audringais ginčais apie fizikus ir lyrikus. Tie ginčai apmalšindavo laisvų diskusijų ilgesį, o kartu teigė, kad poezija yra svarbiausia.
Nežinau, kas paskatino Agnieszką Holland 1995 m. sukurti filmą „Visiškas užtemimas“ (BTV, spalio 3 d. 23.15). Gal vieno unikaliausių poetų Arthuro Rimbaud likimas, kuris neduoda ramybės ne tik kino kūrėjams. „Visiškas užtemimas“ nėra tradicinis biografinis filmas, kurio siužetas visados toks pat: gimė, kentėjo, rašė, mylėjo, mirė. Filmas apima kelerius Rimbaud ir genialiojo Paulio Verlaine'o gyvenimo metus - nuo 1871-ųjų iki 1873-iųjų. Kai šešiolikmetis Rimbaud išsiuntė savo eiles visų garbinamam Verlaine'ui, šis gyveno su žmona Mathilde ir pamažu duso. Nuo buities, ramaus gyvenimo, numatomos ateities. Nepažįstamo jaunuolio eilės pažadino ne tik poeto nuostabą, bet ir jausmus. Kelerius metus prakeiktieji poetai blaškėsi po įtartinus viešbučius, rašė eiles, mylėjosi. Tai nebuvo tik erotinis užtemimas, bet ir intelektualinė aistra. Tačiau kiekviena aistra baigiasi ir Verlaine'as ėmė suvokti, kad jį visiškai prislėgė Rimbaud genijus... Suprantu, kad idiotiška perpasakoti panašių filmų siužetus, bet mane visada stebina Holland sugebėjimas perteikti universalius siužetus pasitelkus realių žmonių biografijas. Iki šiol esu įsitikinęs, kad Rimbaud - vienas geriausių Leonardo Di Caprio vaidmenų, nors Davidas Thewlisas jam nenusileidžia.
Neseniai radau režisierės interviu, kuriame ji kalba apie savo vienatvę: „Būdama emigracijoje supratau, kad įsisąmoninta ir išgyventa vienatvė gali būti didžiulė jėga. Ji gali reikšti nepriklausomybę, laisvę.“
Kino režisierius šiaip yra labai priklausomas žmogus. Jis priklauso nuo visko - pinigų, oro, bendradarbių, menkų aplinkybių, festivalių madų, net nuo žiūrovų. Nors nuo pastarųjų, regis, mažiausiai. Gal todėl man visada atrodo, kad režisieriaus vienatvė yra didinga. Tokios vienatvės atgarsius galima įžvelgti Davido Lyncho filme „Vidaus imperija“, jį šįvakar (2 d. 22.10) rodo LTV2. Lynchas kuria filmą, kuris iš tikrųjų rutuliojasi anapus realybės, net jei Inland Empair ir yra tiesiog Los Andželo pakraštys. Režisierius supranta, kad žiūrovas nori atsparos taškų, todėl pametėja jam siužetą apie aktorę Nikę (Laura Dern), kuri dalyvauja kuriant vieno filmo perdirbinį, nors prieš kelerius metus filmavimas nutrūko dėl abiejų pagrindinių aktorių mirties. Tačiau Lynchui svarbiau yra tai, kas vyksta už siužeto apie „prakeiktą filmą“ ribų. Filmas tiesiogine to žodžio prasme prasideda Holivude, o veda tiesiai į sapnus. Režisierius surengia hipnozės seansą ir panardina į magišką savo filmų pasaulį, į begalinius seno Lodzės viešbučio koridorių ir didmiesčių gatvių labirintus. Be abejo, vienas svarbiausių „Vidaus imperijoje“ yra nuolat jo filmuose iškylantis tapatybės praradimo ir atradimo motyvas. Tačiau visos pastangos suprasti filmą, pasižiūrėjus jį vieną kartą, pasmerktos žlugti. Prisipažinsiu, aš net nesistengiau. Tik pasidaviau jo tėkmei, nes jau seniai žinau, kad kiekvienas kino seansas yra hipnotiškas reginys, pažadinantis pasąmonę. Pasijutau kaip tas nuolat filmą pertraukiančio serialo apie žmones triušių galvomis personažas, kurį staiga ištinka egzistencinės baimės priepuolis. Man regis, panašiai galvoja ir Lynchas, kuris filme nori sukurti visiškai atskirą kino imperiją, pasakyti, kad kinas gali duoti absoliučiai viską, ko žmogui reikia. Šiame filme jis jaučiasi visiškai laisvas, jam užtenka nedidelės skaitmeninės kameros, kad atidarytų pasąmonės vartus.
Verta prisiminti filmo atsiradimo istoriją. Jis buvo kuriamas dvejus metus, iš pradžių be jokio scenarijaus, režisierius nuolat įvesdavo naujus motyvus, neieškodamas kokios nors dramaturginės logikos. Kita vertus, kino kalba nuolat keičiasi, kadaise sudėtingi filmai dabar atrodo labai paprasti, gal ir po kelerių metų pertraukos vėl pamatyta „Vidaus imperija“ šįkart pasirodys paprasta ir aiški?
Paprastesnių istorijų mėgėjus greičiausiai sudomins 2005 m. sukurta ir, regis, iki šiol nė vienos televizijos nerodyta „Tylioji“ (BTV, 7 d. 21.30, rež. Jamie Babbit). Tai pasakojimas apie kurčnebylę merginą Dot, kuri po tėvų mirties persikelia pas savo krikštatėvius. Dot visi pasitiki ir patiki jai savo paslaptis. Tačiau ir Dot turi paslapčių...
Iš mielų šios savaitės senienų atkreipčiau dėmesį į dvi: Claude'o Leloucho 1970 m. „Niekšelį“ (LTV2, 6 d. 23 val.) - pasakojimą apie nusikaltėlį (Jean-Louis Trintignant), kuris išėjęs iš kalėjimo siekia keršto savo nelaimės kaltininkui, ir 1971 m. Gianfranco Parolini sukurtą komediją apie laukinius Vakarus ir Meksikos revoliuciją „Sudie, Sabata“ (LTV2, 8 d. 22.40), kurioje nusifilmavo Yulas Brynneris ir vėliau komunistinėje VDR įsikūręs amerikietis, sovietų moterų numylėtinis aktorius ir dainininkas Deanas Reedas.
Regis, šiais laikais nesensta tik vampyrai ir vilkolakiai. Net atvirkščiai, šie mėgstamiausi kino personažai tik jaunėja.Vokiečių režisierės Katjos von Garnier („Banditės“) filmo „Kraujas ir šokoladas“ (2005, LTV šįvakar, 2 d., 23 val.) herojė Vivian (Agnes Bruckner) yra jauna moteris, kuri gyvena Bukarešte, dirba šokolado parduotuvėje ir nori pamiršti savo giminės prakeiksmą.
Ji įsimyli amerikietį Aidaną (Hugh Dancy), dailininką, renkantį medžiagą knygai apie vilkolakius ir senąjį jų kultą, bet šeima priešinasi šiam ryšiui. Vivianos vyru turi tapti Gabrielis (Olivier Martinez). Amerikietis nesupranta, kad pamilo savo tyrinėjimų objektą...
Režisierė yra prisipažinusi, kad ėmėsi šio filmo, nes ją traukė galimybė dirbti su vilkais. Aš taip pat myliu gyvūnus. Ir negaliu pamiršti Rumunijos gamtos grožybių. Net prisiminimai apie jas veikia pavargusį protą kaip šokoladas.
Jūsų -
Jonas Ūbis
* * *
„7 meno dienos“ Nr.35 (864), 2009-10-02
|