Kas nutiktų, jei bent vieną dieną būtų leista čiupinėti meno kūrinius? Nėra jokios abejonės, kad žmonės plūste plūstų į muziejus ir galerijas, trokšdami prisiliesti prie darbų, kuriuos iki tol galėjo pačiupinėti tik akimis. (Kol nebuvo išaiškintas regos mechanizmas, žmonės manė, jog vaizdą jiems perteikia iš jų akių išlendantys ir daiktą apgrabaliojantys čiuptuvėliai. Tad čiupinėjimas akimis turi gilias šaknis.) Tūkstančiai įvairiausio dydžio ir formų pirštų kaip vikrios kirmėlės rangytųsi Dovydo blauzdomis, spūsčiotų Veneros krūtis, mėgintų pašiaušti Egipto kačių kailiuką...

Pačiupinėti - truputį pačiupti. O žmogus turi galingą pasisavinimo instinktą. Kitaip nei pačiupti, čiupinėti galima viską (jei tik gausime leidimą). Deja, mums nepavyktų sugriebti Rembrandto Saskijai už plaukų ar nugvelbti citriną iš Chardeno paveikslo, kaip tai troško padaryti Diderot. O štai Jane Lee „Neapdorotą drobę“ (2008-2009) būtų galima ne tik pačiupinėti, bet ir paspaudinėti, pakaišioti pirštus ir pačiupti. Negana to, šį darbą, jei tik būtų paskelbta kūrinių čiupinėjimo diena, norėčiau patirti visu kūnu.

Kodėl stovėdama priešais Alfonso Vilpišausko darbų seriją iš tūbelių išspaustais dažais nejaučiau nieko panašaus? Pirmiausia Jane Lee „Neapdorota drobė“ yra didžiulė - vien aukštis siekia keturis metrus. Savo įprastinėje vietoje, Singapūro rotušėje, iš kurios yra atvežta, ši drobė buvo šešių metrų, taigi ŠMC turėjo „apkarpytą“ variantą. Ką jau kalbėti apie plotį... Herojiška ne tik smulkaus sudėjimo menininkei, bet ir pačiam abstrakčiojo ekspresionizmo pradininkui Jacksonui Pollockui. Dėl šios priežasties menininkės darbas pristatomas kaip griaunantis vakarietiškus ir lyčių stereotipus.

Kita priežastis, dėl kurios noriu pačiupinėti Jane Lee darbą, yra jos „neapdorotumas“. Ir ne šiaip sau „neapdorotumas“! Ant milžiniško drobės paviršiaus suguldyta, suraizgyta, pripainiota nuo penkių iki dvidešimt ar daugiau centimetrų storio dažų šarangių varangių. Vietomis jos išsiraizgiusios gan tolygiai, kitur pulsuojančiai, dar kitur grėsmingai išsišovusiais dažų gniutulais. Šį paveikslą drįsčiau pavadinti reljefu, dėl to jis prašosi būti apčiupinėtas dar labiau.

Tiesa, Jane Lee darbas, priešingai negu Pollocko, kurio pavardė pati lipa man ant liežuvio, nėra bedaiktis. Jame vaizduojamas valties pavidalo raudonos spalvos objektas, tarsi kybantis baltame fone (nors iš arčiau matyti, kad į raudoną ir baltą sudėta visa vaivorykštė).

Pirmą kartą dirstelėjus į drobę, nežinia kodėl, iš atminties išniro Skrajojančio olando mitas. Apie seną prakeikto kapitono laivą, tuščią klajojantį vandenynuose, ir apie jį uostų smuklėse legendas pasakojančius įkaušusius jūreivius. Nežinia, ar Jane Lee žinojo šią šiurpoką europiečių legendą, greičiausiai ji siekė pavaizduoti visiškai ką kita. Bet mano vaizduotė kažkokiu būdu sugretino tuščio, girgždančio, polipais apaugusio, vienišo ir gūdaus laivo viziją su tokiu pat gūdžiu, kraujo dėmę kilime primenančiu Jane Lee laivu.

Minėta sukrešėjusi kraujo dėmė - dar viena mintis, kilusi įkandin Skrajojančio olando. Baltame fone ištiškęs laivo siluetas atrodo makabriškai ir kažkuo primena mistinius japonų siaubo filmus bei rašytojo Haruki Murakami knygų pasaulį. Ir Skrajojančio olando, ir kraujo dėmės pavidalais „Neapdorota drobė“ šiurpulingai kalba apie mirtį. Todėl einant artyn minėtasis noras pasinerti į paveikslą anaiptol nebuvo džiugus. Veikiau bauginantis ir kartu masinantis Skrajojančio olando slėpiningumu. Bėda ta, kad pabandžius pernelyg priartėti, Skrajojantis olandas iš tavęs pasišaipo, suskydęs į knibždančių vermišelių jūrą ir visiškai nebeatpažįstamas. Tada ir įvyksta troškimo čiupinėti kulminacija: pametus galvą dėl to, kad jis ištrūko iš tavo akių, norisi tik čiupinėti čiupinėti čiupinėti ir pagaliau sučiupti. Iš pradžių delnais, po to mėšlungiškai panardinant rankas iki alkūnių, galiausiai visu kūnu.

Šv. Bonaventūras lytėjimą laikė pačia dvasingiausia ir asmeniškiausia iš juslių. Jis suteikia susitaikymą su pasauliu, atskleidžia išminties dovaną ir primena apie Dievo buvimą. Kartu lytėjimas yra mistiškas, nes jame susipina kūniška ir dvasinė dimensijos. Biblijoje minima serganti moteris, kuri vogčiomis sėlino prie Kristaus tikėdamasi išgyti ir pačiupinėjusi iš tiesų išgijo. Dar ir dabar įvairiose kultūrose žmonės miniomis traukia pačiupinėti šventais laikomų žmonių, daiktų, vietų, siekdami išsimaldauti palaikymą iš aukščiau.

Pasak rašytojos Saros Poisson, čiupinėdami daiktus patiriame ne tik juos, per juos įsitikiname, kad esame. Tai savo ruožtu kelia malonumą, nes galime suvokti, kaip pasaulis mus priima. Kuriame, atnaujiname su juo ryšius, aiškinamės ir pasisaviname jo paslaptis. Mūsų noras liesti daiktus visą gyvenimą išlieka kaip vaikystėje: patiklus, prašantis, tiriantis ir kartu žvėriškai godus, siekiantis pasiglemžti.

Prie Jane Lee Skrajojančio olando sėlinau nelyginant toji serganti moteris. Prisidengdama čiupinėjimo malonumo ieškojimu, troškau į jį įsiskverbti, kad įgaučiau patirties. Galbūt išminties apie mirtį? Kintančiame, dinamiškame ir beveik efemeriškame „Neapdorotos drobės“ paviršiuje laivas išnyra kaip mirties metafora ir, vos man priartėjus, vėl išnyksta. Žaisdamas slėpynes Skrajojantis olandas pats kviečia jį paliesti. Ar ne dėl to visi jį matę vėliau pripažino nevalingai jį pačiupinėję nusisukus salės darbuotojoms?

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.20 (849), 2009-05-22