Pirmą kartą Lietuvoje 2008 m. rudenį publikai pristatytos C. Monteverdi operos sulaukė didžiulio publikos ir profesionalių operos meno vertintojų susidomėjimo. Kūrybinės komandos - režisieriaus G. Varno, dailininkės Julijos Skuratovos, muzikinės dalies vadovo Dariaus Stabinsko, solistų, aktorių, konsorto „Brevis“ - dėka atsiskleidė ankstyvojo baroko muzikos genijaus C. Monteverdi operų esmė, išryškėjo pagrindinė energetinė linija, trapus, nuolat kintantis ir neišsemiamas grožis. Sužavėti kritikai lietuviškus C. Monteverdi operų pastatymus apibūdino „užburiančiu sapnu“, „lėlių ir žmonių dvikova“ arba „pritrenkiančiu pragaro sielų teatru“.

Prie didžiulės operų „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“ pastatymų Lietuvoje sėkmės prisidėjo ir tai, kad baroko meno epocha ypač domina režisierių G. Varną. Pasak jo, „barokas prieštaringas savo ryškiais kontrastais, iliuzijomis ir prarastomis iliuzijomis. Šis stilius labai teatrališkas. Teatras čia tiesiog trykšte trykšta: konfliktas, drama, dramatizmas, tragizmas, žmogaus ir kaukės arba žmogaus ir vaidmens santykis. Tai daugiaveidis, dinamiškas menas, mėgstantis priešpriešą tarp realybės ir iliuzijos. Barokas - tai tarsi kintantis, judantis, griūvantis iliuzinis pasaulis.“

Lietuviškų C. Monteverdi operų pastatymų muzika parengta ne remiantis naujai išleistomis partitūromis, o Bolonijos bibliotekoje saugomų partijų originalų kopijomis. Naują abiejų kūrinių redakciją papildo ir kita kūrybinės komandos idėja - pasitelkti lėles. Ji kilo remiantis žiniomis apie tuomet paplitusius keliaujančius teatrus, kurie atlikdavo kamerinius spektaklius su lėlėmis. Pasak teatro kritikų, dailininkė J. Skuratova šiose operose tapo lygiaverte partnere, lėles pavertusi žmonėmis, o žmones - lėlėmis. Taigi ekspresyvioji C. Monteverdi muzika čia išradingai susilieja su įvairiomis baroko formomis, lėlių teatro galimybėmis sukurdama nepakartojamą „pragaro sielų teatro“ iliuziją.

„Banchetto musicale“ inf.

„7 meno dienos“ Nr.7 (836), 2009-02-20