Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Sugrįžimas

2010-07-30
Share |

Štai po ilgiau nei metai trukusių klajonių (arba greičiau klejonių) Arkliaburnis grįžo į gimtą gardą.

Išsyk parūpo adaptacija ir reabilitacija - tiek kūniška, tiek dvasinė. Tam tikslui nieko nėra geriau už ritualinę aplinką, už nostalgiškąsias temas ir materijas, ir už švelnaus entuziastingo feminizmo (pasirodo, musyse esti ir tokio humanistinio šedevro) šiltą bangą.

Ritualinę aplinką garantavo pirmąsyk (metus klajojusiems arkliams tai atleistina) su mažuoju Kumeliuku aplankyta Nacionalinės dailės galerija, o į švelnų ir entuziastingą feminizmą panardino šios erdvės vaidilutės Elona Lubytė, Rūta Oginskaitė ir Živilė Pipinytė.

Nostalgiškosios temos ir materijos susipynė parodos „Moters laikas” skulptūrose ir Roberto Verbos filmuose „Šimtamečių godos”, „Susirinko visa Lietuva” ir „Šventėn”.

Skulptūrose ypatingų atsivėrimų nebuvo patirta, ir kuratorės Elonos entuziastingai akcentuotas skulptūrų erotinis pradas nedžiugino sielos (autodiagnozė). Atsivėrimo užuomina pakirbino vaizduotę tik iš Roberto Antinio senjoro kūrinio „Mūsų liaudies heroizmas”, jos vyriškosios figūros, tokios desperatiškai dramatiškos, ir iš taipogi itin dramatiško likimo skulptoriaus Zokaičio iš vario lakštų meistriškai suvirintos „Jūros” alegorinės figūros...

Parodos kuratorės Lubytės itin gerai temperuotame monologe taip akivaizdžiai pritrūko keleto žodžių apie nelaimingas Žaliojo tilto skulptūras, kur sovietmečio matriarchalinis-feministinis pradas irgi yra pateiktas, tiesa itin neakcentuotai, bet labai neprastai... Bet tai, ko gero, kitos progos tema...

NDG kino salės atmosfera stebėtinai priminė senąją  „Planetą” – ne be vaidilučių Pipinytės ir Oginskaitės pastangų. Ir netgi modernios atsilošiančios kėdės čia – tų nepamirštamų „Planetos” kėdučių iš faneros akivaizdi svaiginanti evoliucija.

„Šimtamečių godose” Kumeliuką akivaizdžiai iškart šokiravo padūmėję nespalvoti ir įbrėžimų lietaus išmarginti, priedo videotechnikos nuskurdinti, vaizdai, lydimi neaiškaus blerbimo iš garsiaklabių (palyginus su jau įprastais 3D vaizdais ir privalomu Dolby sorround stereo virpėjimu lėktuvinio tipo sėdynėse). Tačiau įprastas kadaise iš vaiko lūpų panašiose situacijose klausimas: „Tėti, o į ką čia žiūrėti?” šįsyk buvo nurytas. Tipo, kaip nors susiprasime patys. Akivaizdi pažanga.

Bet tikrasis išbandymas jaunai (12) sielai ir kūnui buvo beveik valandą trukęs filmas–ataskaita apie 1970 metų Dainų šventę – „Susirinko visa Lietuva”. Pradedant, kaip sliekai po liūties besirangančiais po stadiono veją šokėjėlių lenciūgėliais, nufilmuotais iš vairšaus, iš apšvietimo bokštų, ir baigiant nesibaigiančiais daugiatūsktantiniais strykt pastrykt, dzingu lingu, tararam iš ekrano, žiopčiojančių burnų spiečiai ir medaliuotų dirigentų, kaip bergždžių vėjo malūnų mostai... Ir t. t. ...

Kaip nebūtų keista, šis begėdiškas trijų dešimčių senumo smegenų plovimo seansas visiškai neerzino. Kažkokie seni refleksai atgijo, kūnas ir mintys atsipalaidavo, kaip senais laikas, nuolankiai pasiduodami seniai užmirštai vaizdų ir propagandinio optimizmo prievartai... Netgi atgaivindamos šiokį tokį palaimos pojūtį... Tai tikriausia ir yra sovietinė nostalgija...

Užtat Kumeliukas akivaizdžiai patyrė siaubingas kančias. Jis jau neklausė, į ką čia žiūrėti, jis tiesiog rangėsi po krėslą, nerasdamas savo kūnui patogios padėties, slėpė galvą tėvui po pažastim, jį krėtė drugys ir šaltis... Galų gale jis aprimo, su viskuo susitaikęs, nepatogiai susirangęs, ir įsmeigęs nieko nematantį žvilsnį į kažkokį tašką tarp grindų ir krėslo priešaky kojos...

Po to sekė dar dešimt minučių Verbos šedevro „Į šventę”. Jos tik suteikė jaunai sielai šiokio tokio atsigavimo po tokių žiaurių ir neužtarnautų potyrių...

RETORINIS KLAUSIMAS: jeigu jauna ir sovietmečio nepatyrusi siela, žvelgdama į tokį iškankinto komunistinio konformizmo unikumą, koks yra filmas „Susirinko visa Lietuva”, patyrė tokias nepasakomas kančias, tai kokias pasibaisėtinas kančias turėjo patirti talentingasis Robertas Verba, kurdamas šį kūrinį iš prievartos ir pagal nuorodymą?

O gal jokių kančių ir nebuvo? Gal buvo vėlgi - tik džiaugsmas ir entuziazmas?

Na, pasakykite man prašau, kad esu neteisus... Bet iš kur tuomet visame tame tiek išsišiepusių laimingų veidų, kupinų nesuvaidinto trykštančio džiaugsmo, neišvagotų nė menkiausių abejonių pėdsako?..

Ir pasakykite dar, kodėl dabar publika juokiasi, kai filme „Šventėn” mato anų laikų merginas išpūstais baliniais sijonais, pritūpusias ant vejos, patyliukais traukiančias cigaretės dūmą? Čia jums klausimas, mielosios feminizmo vaidilutes...

Bet po visų galerinių, parodinių ir kinematografinių išbandymų Kumeliukas pareiškė, kad jam vis tik labai patiko „Šimtamečių godos” – „nes ten labai įdomūs dialogai”...

Pasirodo, net ir po tiek metų šiam amžinam filmui dar įmanoma sulaukti netikėtų recenzijų...


 

P.S.

 

Rugpjūčio 12 d. 22 val. Piano.lt kieme vėl mėginsiu parodyti „Šimtamečių godas” jaunąjai kartai – šįsyk vyresniajam kumeliuikui (17). Beje, ten tą vakarą Rūta Oginskaitė žada reprezentuoti savo naujausią ir ilgai lauktą knygą apie Robertą Verbą




Foto galerija
Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (1)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0


« Atgal

Arkliaburnis - tinklaraštis



Kiti įrašai

2011-08-18

2011-02-17

2011-01-03

2010-10-01

2010-08-05


Gegužė2020
PATKPŠS
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031