Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Nešilto rudens neo-optimistinis sukaktuvinis pozityvas

2010-10-01
Share |

Laiko nesustabdysi… Projektui 7MD.lt – jau greit dveji. Tad Arkliaburniui derėtų baigti savo klejojimus ne į temą, ir grįžti į savo gimtąsias lankas.

Laikas vėl  prašnekti apie virtualiąsias kultūrines informacines erdves ir apie vos akimi įžiūrimą (viso pasaulinio kultūrinio interneto mastu), tačiau tokį artimą kūnui ir sielai dalyką, kaip pastarasis projektas.

Bet pradžiai - sovietinių laikų anekdotas. Atseit, atvyksta Rusijos prezidentas pas Amerikos prezidentą, ir tas pademonstruoja amerikonišką stebuklą – vandeniu varomą automobilį. Įpylė kibirą vandens, ir važioja 100 mylių. Rusas klausia: o ar gali dar 100 mylių nuvažiuoti, nedapildant vandens? Pamėginkim, gal būt ir gali. Ir nuvažiuoja dar 100. O gal gali dar 200? Pamėginkim. Ir nuvažiuoja dar 200. O gal, klausia rusas, gali dar 400? Gal būt ir gali, bet reikia vis dėlto patikrinti, kaip ten klostosi reikalai, sako amerikonas. Atdaro mašinos kapotą, o ten du juodaodžiai leisgyviai guli, įsirėmę pedalus, ir iš paskutiniųjų vos išstena: “water!... water!... “

Kažkodėl būtent sovietmečio baikos iškyla atminty, kalbant apie dabartinę projekto 7MD.lt realybę. O realu yra tai, kad projektas „7MD.lt” šiems metams iš jį lyg tai ir privalėjusio paremti Fondo negavo NĖ CENTO.  Faktas. Ir, nepaisant to, jūs matote, kad jis dar funkcionuoja. Tai - irgi faktas. Kaip visa tai gali būti?

Pirmiausia, kaip gali taip būti, kad nedavė? Juk Fondas, ypač dabartinėmis kultūros reiškinių valstybinio dotavimo sąlygomis, yra tarsi gaisrininkų tarnyba per gaisrų stichinę nelaimę - jis, regis,  negali, neturi teisės negesinti to, kas dega, t.y. žūsta? Pasirodo – gali.

Įsivaizduokime tokius gaisrininkus, kurie užgesina tik pusę degančio pastato (sakykim, teatro arba bibliotekos). Kitą pusę, sako, užsigesinkite kaip nors patys. O likusią gaisro gesinimui skirto vandens dalį gaisrininkų komanda sunaudoja, pvz., šalia įsteigtai bananų plantacijai palaistyti. Nes bananai - perspektyvi kultūra. Ir nesvarbu, kad a priori akivaizdu, jog jau kitąmet namukas bus sudegęs iki pamatų, o bananų derlius niekada nebus užderėjęs. Ką galima būtų pasakyti apie tokius “gaisrininkus”? Kad jų toks pareigų suvokimas ir atlikimas yta mažų mažiausia beprasmiškas.

Bet mes turime reikalą ne su gaisrininkais, o ekspertais. Yra susiformavusi tokia galinga ekspertų kategorija, kuri lemia, kokiam reiškiniui gyvuot, o kokiam numirt. Apie tai labai įdomiai yra kalbėjęs (ir rašęs) Vaidas Jauniškis LR laidoje „Kultūros savaitė”. Jeigu vaidintume, kad nesuprantame, kaip tie ekspertai atsiranda, būtume labai nenuoširdūs: visi viską žino ir supranta. Ir kodėl tokie ekspertai–„gaisrininkai” gesina tik pusę gaisro, ir kodėl nešykšti finansinio dėmesio vienkartinėms, išliekamosios vertės neturinčioms „plantacijoms” – irgi aišku.

Gyvename visuomenėje, kur taisyklės – „aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau” ir „aš suprantu, kad tu supranti, kad aš suprantu” – lemia beveik viską. Ir iš kur atsiranda tos viską lemiančios, bet nuasmenintos nuomonės, kad antai šis reiškinys, nepaisant jo visų privalumų, turi būti numarintas, o tas, nepaisant jo visų trūkumų, nusipelnė gyvuoti ano pirmojo numarinimo sąskaita – irgi akivaizdu. Netgi nuobodu būtų apie tai kalbėti.

Bet čia norėtųsi dar tarti porą žodžių tiesiog apie kultūrą. Kas tai yra? Jau yra pasakyta ir prirašyta daugybė tekstų apie kultūros sąvoką, bet susidaro įspūdis, kad žodžiai yra, bet aiškaus supratimo vis tik nėra. Antai akademikas Lichačiovas kadaise taip apibūdino kultūringą, inteligentišką žmogų: tai tas, kuris sugeba įžvelgti meno ir kultūros reiškinių prasmę, ir į visa tai gilintis. Tai gal būt kultūra paprasčiausia yra tai, kas visiems mūsų darbams, ir apskritai gyvenimui, suteikia prasmę?..

Štai įsivaizduokime kokį nors abstraktų ekspertą, kuris ką tik lėmė tokį sprendimą – vienam leidiniui duoti tik pusę tos sumos, kuri minimaliai reikalinga jo egzistavimui (užgesino tik pusę gaisro), kitam žurnalui davė trečdalį (čia užgesino tik šuns būdą šalia liepsnojančio namo), o dar vienam internetiniam projektui visai nedavė (pažiūrėk – kaip gražiai dega!).

Ką jis jaučia, ką veikia ir galvoja, sugrįžęs namo, po tokių nuveiktų šaliai ir jos visuomenei darbų? Iš pradžių, tikriausia, jaučia sunkių darbinį nuovargį. Bet – ir malonų jausmą, kad diena nugyventa ne veltui. Įsitaiso patogiame natūralios odos fotelyje... Ištiesia nutirpusias kojas ir atlošia garbingą, šiek tiek smilkiniuos žilės pasidabruotą, ir tik artimiesiems pastebėtą vos pliktektelėjus, galvą... Rasotas tautinio alaus butelys maloniai drėkina ranką ir masina sodraus gurkšnio nuojautą...Lazerinio vaizduoklio tauriame rėmelyje priešais jau bręsta oranžinio kamuolio kontūrai ir šėlstantys žalsvi šešėliai žadina viduriuos ypatingą patriotizmo bangą... Čia staiga pribėga baltapūkė atžala, ir patikliai, bet jautriai atsirėmusi alkūne į dievinamo šeimos autoriteto pavargusią šlaunį, sklidinom beribio tikėjimo akimis klausia: „tėveli, ką tu gero nuveikei šiandieną mūsų šalies labui?”. Eksperto akys savaime svajingai nukrypsta link lango, kur pašėlusiai praskrenda kažkokia varna – matyt, lupti suįžūlėjusių žvirblių... Ir ką gi tokiam mažam proteliui pasakysi, kad ir suvokti savaip vaikiškai sugebėtų, ir atsimintų, ir savo vaikams ir vaikaičiams vėliau papasakotų?.. Kaip perteikti tą nenusakomą pilnaties jausmą, kai, tarsi gaisrininkas, spindinčiu vario šalmu ir kietais brezento šarvais, laikai išganingą spurdančią čiurkšlę rankoj, ir matai, kaip gaisras plečiasi, plečiasi... Gražu!.. Ir čiurkšlė, tarsi užkerėta, savaime nusvyra į šoną ir taip jau nuo lietaus perbrinkusio kaimyno daržo link... Ir paskutiniai poškančių langų, griūvančio stogo kibirkščių spiečiuje, garsai... Taip daroma istorija, vaikeli...

... Labai gali būti, kad istorija daroma ir taip. Bet kokia tuomet yra viso to prasmė? Gaisrininkas to niekad nepasakys, nes prasmė jam akivaizdžiai nerūpi. Nes, kaip teisingai pastebi Jauniškis minėtame straipsnyje, ten, kur nėra atsakomybės, negali būti ir prasmės. Gaisrininkas, kuris negesina gaisro, neturi prasmės, bet formuoja istoriją. Ir kas jį už tai pasmerks? Nebent sudegusio namo gyventojai? O kam jie rūpi, jeigu namo jau nebėra? Tikriausiai sau slepiasi kažkur palapinėje, apgailėtini asocialai...

Tad toks būtų išplėstinis paaiškinimas, kaip tai galėjo įvykti, kad privalėjo “užgesinti”, bet neužgesino... T.y. nedavė... O kaip atsitiko, kad „padegėliai” vis tik išgyveno? Ogi labai paprastai.

Esti toks žodis ir sąvoką – entuziazmas. Žodis toks nuvalkiotas, ir prasmė ne itin viliojanti – bet dar egzistuoja, nepaisant visko. Tai - toks dalykas, kuris kartais neleidžia „namui” sudegti, nepaisant „gaisrininkų” (t.y. ekspertų) savotiškai suprantamos ir vykdomos „priešgaisrinės” veiklos. Nepaisant jų tokios „pagalbos”, vis tik išgelbėja nesudegusią būsto dalį ir netgi sugeba jame organizuoti padorų kūrybinį gyvenimą.

O ką gi “gaisrininkai” į tai? Juokiasi, tyčiojasi. Žiūrėk, sako, besivoliuodami ant žemės iš juoko, mes jų negesiname, o jie vis tiek sugeba nesudegti ir išgyventi! Tad kitąsyk visai jų negesinsime, jeigu jie tokie entuziastai – chi-chi-chi! cha-cha-cha! cho-cho cho! chū-chū-chū! och...

Ir tuomet patyčios užmuša bet kokį entuziazmą, ir bet kokią prasmę, ir entuziastai galų gale palieka net tą būstą, kuriame dar galėtų gyvuoti ir kurti, nes viskam pasaulyje yra ribos...

*  *  *

...Štai toks išėjo nelabai trumpas, ir nelabai santūrus „postas” apie tai, kaip mes gyvename, kodėl nieko negauname, ir kodėl vis tik egzistuojame, ir apie tai, kas šių žodžių autoriaus manymu yra kultūra...

O buvo norėta tik pasakyti keletą malonių pasveikinimo žodžių artėjančių projekto metinių proga, ir pasidžiaugti nors ir vėsaus, bet velnioniškai gražaus rudens spalvomis... Bet – nepavyko... Kažkas pratrūko viduje... Matyt, seniai kaupėsi... Daugiau (ir ramiau) apie 7MD.lt internetinius reikalus – kitąsyk.

Na, kaip kompensacija – nuotraukytė iš pasivaikščiojimo pastarąjį savaitgalį...

Nežinau kaip jums, o man – gražu...

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (3)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0


« Atgal

Arkliaburnis - tinklaraštis



Kiti įrašai

2011-08-18

2011-02-17

2011-01-03

2010-10-01

2010-08-05


Kovas2024
PATKPŠS
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031