Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Pučas ir jo „parodos”

2011-08-18
Share |

Pageltęs lapelis liudija apie 20 metų senumo įvykius. Šį atsišaukimą buvo parengęs ir atspausdinęs Sąjūdis 1991 m. rugpjūtį, kai dar niekas neabejojo, kad Tarybų valdžia vėl sugrįžo.

Sąjūdis glaudėsi pastate Gedimino pr. 1, priešais pat Katedrą, tuometinės Teatro sąjungos patalpose, trečiame aukšte. Antrame aukšte, „Aktorių namų” salėje vykdavo Sąjūdžio posėdžiai, tvankioje palėpėje buvo įsikūrusi dosnioji pirmosios nepriklausomos picos kepėja Rita Dapkutė su savuoju Sąjūdžio informacijos centru. Per du laiptelius aukštyn-žemyn nuolat lakstė  Sąjūdžio administratorius – tuomet guvus ir ilgaplaukis (kas galėtų pagalvoti!) dabartinis Premjeras.

Štai ir tikėk prietarui, kad tie, kas laksto per du laiptelius, niekad nepadaro karjeros...

Sužinojus, kad Maskvoje perversmas (žodžio “pučas” dar tuomet minėtu atveju niekas nevartojo) visos įstaigos puolė gelbėti savąjį turtą. Pavyzdžiui, tais laikais visi, labiau nei gaisro, bijodavo gaisrininkų. Mat, kilus gaisrui, didesnis nuostolis būdavo ne nuo liepsnų, dūmų ir vandens, o nuo pačių gesinančiųjų, nes tie griaudavo, laužydavo ir, svarbiausia, gvelbdavo visa, kas papuldavo – telefonus, fakso aparatus, visus geresnius valdiškus ir asmeninius darbuotojų daiktus.

Tad buvo akivaizu, kad, kai omonininkai puls Sąjūdį (kad tai įvyks, nebuvo abejonių), tai, nemenkiau už gaisrininkus, viską išnaikins ir išvogs – ir Sąjūdyje, ir Teatro sąjungoje. Todėl abejose įstaigose pirmiausia buvo pulta gelbėti kas vertingiausia – ypač prabangius naujausio 286-o tipo kompiuterius.

Sąjūdžio kompiuteris buvo įtaisytas pirmajame aukšte, unikaliame iš gelžbetonio sumūrytame bokse-seife, kur jis būdavo užrakinamas nakčiai. Bet ir iš ten jis tąsyk buvo kažkur išvežtas saugoti. Teatro sąjungos kompiuterį su didžiausiu lobiu – tūkstančio sąjungos narių duomenų baze (ligi šiol praverčia)  – teko skubiai boginti kažkokiu privačiu moskvičiuku į namus Antakalnyje. Gatvėje prie Gedimino 1 namo šią evakuaciją įdėmiai stebėjo ramiai defiliuojantis beveidis KGB-istas su pilku kostiumu „eilute” ir sportbačiais.

Tuo pat metu abu Teatro sąjungos vadovai – iš kurių vienas po to daug metų Maskvoje šeimininkavo Baltrušaičio namuose ir savo artistišku veidu sodrino Rusijos TV serialus, o kitas po to negrįžtamai nuskendo lošimo verslo gelmėse – jie abu tuomet ramiai atsilošę sėdėjo krėsluose ir majestotiškai postringavo, kaip dabar nauja (t.y. sugrįžusi) valdžia neišvengiamai privalės su jais (Teatro sąjungos vadovais) bendradarbiauti.

Jie akivaizdžiai nebuvo skaitę minėto Sąjūdžio atsišaukimo, kurio tekste suformuluotas ypač įdomus aštuntas punktas:

 

„Nedalyvaukime jokiose meno, literatūros parodose, tarybinių švenčių renginiuose”.

Tai – viskas, kas šiame atsišaukime pasakyta apie meną ir kūrybą, bet ir tai yra labai iškalbinga. Punktas įrašytas aiškiai paskubomis, ir jo nelogiškumas atveria gilias potekstes. Pasakojama, kad iš pradžių tik ką įsikūręs Sąjūdis prašėsi prieglobsčio Dailininkų sąjungoje, prabangiame pastate Kosciuškos gatvėje, bet tuometinis pirmininkas Bronius Leonavičius jų neįsileido. Užtat maištininkus priglaudė Teatro draugijos būstinėje Gedimino pr. 1 draugijai trumpai vadovavęs aktorius Regimantas Adomaitis. Vėliau, atėję į valdžią, sąjūdininkai išsyk „nubuožino” Dailinkų sąjungą, atidavę jų prabangią būstinę Šventojo Sosto nunciatui, o dailininkai surado sau kuklų kampelį Dailės parodų rūmų pašonėj.

Na ir tuomet suprantamas sąjūdininkų prioritetinis noras atseit sugrįžusio sovietmečio visas būsimas dailės parodas iškart a priori prilyginti kolaboravimui. Ir literatūra čia buvo paskubomis prisiūta baltais siūlais – gal būt dėl Literatų restorano, tuomet įsikūrusio čia pat, pirmajame aukšte kaimynystės... Taigi, „jeigu kas” – visi parodas rengiantys dailininkai ir knygas leidžiantys rašytojai būtų prilyginti kolaborantams. Kitų kūrėjų kažkaip nespėjo įrašyti...

Nuostabu, kaip tas atsišaukimo „aštuntas punktas” organiškai rezonuoja su modernių mūsų minties fundamentalistų kai kuriais teiginiais!  Su tais, kas sako, jog visi, kas sovietmečiu kūrė – tapė, rašė ar vaidino (muzikavimo tai kažkodėl neliečia) – visi neišvengiamai kolaboravo su bolševikų valdžia. Beje, tie, kas tai deklaruoja, irgi darė tą patį.

Ir kas yra tas paslaptingais autorius, paskubomis į atsišaukimo tekstą įrašęs iškalbingą sakinį apie „meno ir literatūros parodas”? Gal jis ligi šiol laksto per du laiptelius auštyn-žemyn mūsų valdžios įstaigų laiptais?..

Tad netenka stebėtis, kad mūsų kultūrios ir meno santykių su politika ir valdžia labirintai tebėra sunkiai suvokiami, suprantami ir įveikiami...

… O po poros dienų Jaunimo teatro užkaboriuose, svetainėje „prie televizoriaus” kartu su visa susirinkusia į kažkokią peržiūrą (įdomu būtų atsekti, kokią būtent) publika su visuotinu palengvėjimo atodūsiu buvo sužinota, kad perversmas išsivėpė, ir tapo „puču”...

Liko tik nemalonus jausmas – atsiprašau dėl neestetiškumo, be jausmas buvo būtent toks – lyg kažkas būtų bandęs priversti vėl užsimauti vaikiškas, jau kadaise naudotas sauskelnes... Beje, sauskelnės tais laikais irgi dar buvo „baisus deficitas”...


Prierašas prie foto: 1991 rugpjūtį Sąjūdžio parengtas ir išspausdintas, bet neišplatintas atsišaukimas su instrukcijomis, kaip pasipriešinti sugrįžusiai Sovietų valdžiai


 


Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (1)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0


« Atgal

Arkliaburnis - tinklaraštis



Kiti įrašai

2011-08-18

2011-02-17

2011-01-03

2010-10-01

2010-08-05


Kovas2024
PATKPŠS
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031