Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Išties nežinia, kur rasi, kur pamesi...

2009-05-11
Share |

Pagaliau žvaigždės lėmė, kad Arkliaburnis atsirado ten, kur seniai jau turėjo apsilankyti: Niūronių kaime prie Anykščių, garsiajame Arklio muziejuje.

Iš tiesų jau seniai derėjo ten pabuvoti. Kiti, kiek teko girdėti, ten lankėsi ne sykį, ir su atžalomis ir be jų. Bet, kaip sakoma – vis nėra kada, nėra su kuo. Po katorgiško naktinio darbo virtualioj erdvėj, paraudusiomis akimis ir ištinusiomis kojomis (arkliai visuomet dirba stačiom), turistiniame autobuse, kupiname siautėjančių ir žviegiančių ketvirtokų, Arkliaburnis su savuoju mažuoju Kumeliuku beldėsi link Anykščių. Laimei, orų spėliotojai tądien buvo skandalingai apsimelavę, ir vietoje žadėtos smelkiančios dulksnos iš giedro dangaus liejosi auksiniai pavasarinių spindulių srautai. Visa gamta, per kelias sausros savaites sukaupusi pražydimo ir daiginimosi jėgą, pernakt išganingai gavusi gyvybingos drėgmės, kaip pašėlusi puolė skleistis, stiebtis, plėtotis ir šlaminti vėjuje dar gležną, bet galingai gyvybingą žalumą. Pumpurai įnirtingai plėšė kiautus ir beregint krovė prašmatnius žiedus. Naujagimiai medžių šakų ūgliai, draskydami net nespėjusią laiku susitraukti žievę, raitė ją spiralinėmis drožlėmis, kad čia pat vienas per kitą gožtų viską aplinkui išskėtotais įmantriais lapų karpiniais. Koks grožis, kokia palaima, koks dvasią džiuginantis visuotino gyvybės įsigalėjimo siautulys!

 

Sintetinį, plokščiaveidį ir ne į taktą dusliems garsams žiopčiojantį ekraninį surrealizmą pakeitė kita nesusapnuoto sapno tikrovė – saulėta, beribė ir džiugesingai apčiuopiama. Gaivi, kaip jūrinio deguonies gurkšnis per stebuklą į paviršių išnirusiam paskendusios submarinos pasmerktajam jūreiviui.

 

Jaunas vaikinukas Arklio muziejaus vedlys, panašus į kunigo Doveikos brolį (jeigu šis apskritai tokį turi), ištraukė iš terbelės ožio ragą, ir jį papūtęs garsiai ir šviesiai nuskardeno. Po to iš ten pat jo rankose atsirado tarškalynė, ir margaspalvė klykaujanti mūsų ateitis smagiu būriu nurūko paskui šį tarškantį garsą žiūrėti plūgų, arklų, vežėčių, bričkų, lineikų, rogių, noragų ir akėčių – viso, kas yra arkliško Arklių muziejuje. Pro šalį klykaudama prariedėjo vežiman susikrovusi kita entuziastingos jaunystės porcija.

 

Nuo viso to siautulio, nuo saulės, deguonies ir pavasario Arkliaburniui susisuko galva, ir įvyko tai, kas turėjo įvykti: jis akimirksniu beviltiškai įsimylėjo!

 

Kaip pas Bulgakovą: susižavėjimas iššoko iš už kampo kaip žudikas su peiliu rankoje ir tvojo jam tiesiai į paširdžius.

 

Galbūt ir Jai ta diena buvo kažkokia... ne tokia kaip visos. Ji jau per dešimtį metų gyvena Niūronyse ir kepa nepakartojamą, raugintą be mielių, tikrą kaimišką dangiško skonio duoną. Ir štai ji stovi prie krosnies – tiesi, etnografiškai pasipuošusi, iškilmingai sudėjusi rankas ir pasirengusi duonos kepimo ritualui. Jos žodžiai skamba svariai, skaidriai ir kapotai, kaip žmogaus, kuris kiekviena kartą sugeba išgauti tikrą gyvybės džiaugsmą iš šimtus kartų pasikartojančio vyksmo – šventos duonelės sukūrimo. Ir tuo džiaugsmu, ta prasme užkrėsti kitus, ir netgi palikti kai kam neišdildomą visam gyvenimui įspūdį.

 

Ir šįsyk staiga Arkliaburnis pirmąkart suprato, kokia yra Ninos Zarečnajos monologo Čechovo „Žvėdroje“ prasmė: „Nešti savąjį kryžių – ir tikėti“. Čia – nepaprasto grožio, pavydėtino stoto ir su niekuo nesulyginamos dvasinės jėgos moteris iš dienos į dieną vis dėsto įsidūkusiems pypliams ir jų nukamuotoms prižiūrėtojoms šventos gyvos kaimiškos duonos gimimo paslaptį.

 

Ar tai ne „kryžius“?Ar tam nereikia tikėjimo? Ar tame pasišventime nebūna abejonių ir dvasios sutrikimo minučių? Aišku, kad būna. Bet štai ji vėl, išsitiesusi kaip eglė (pirmąkart pamatyta kas tai iš tiesų yra – legendinis eglės tiesumas), neišpasakytai grakščiai palinksta prie stalo ir nepaprasto grožio rankomis gyvybingai glosto drėgną, jautrią būsimą duoną – kaip būsimą gyvą daiktą, kuris nuo tokių prisilietimų tiesiog negali neatgyti.

 

Po to visa tai pašaunama į krosnį, o po gero pusvalandžio aitriai kvepiantys karšti kepalai ir kepaliukai išsibarsto tarp rankų ir rankučių. „Šventosios Agotos duonelė“ – sako Kumeliukas Arkliaburniui, nors Jos vardas visai ne Agota, ir jos likimas – visai ne toks, kaip Šventosios Agotos, apie kurią ji irgi spėjo visiems papasakoti. 

 

Šventoji Agota – per amžius garbinama kankinė. O Šventosios Duonelės garbintoja Nijolė – ne kankinė, ir niekad nesulauks tokio garbinimo kaip šventoji. Bet jos žvilgsnio, stoto, žodžių, judesių ir sielos skleidžiama šviesa kai kam kartais padaro tokį įspūdį, kuris lemtingą akimirką gali tapti kertiniu atspirties tašku naujam gyvenimui. Bent jau Arkliaburniui taip atsitiko.

 

Jis spaudė karštą pilkos kaimiškos duonos kepalą prie krūtinės ir galvojo: vat suvalgysiu šita kepalą, ir tapsiu nauju žmogumi. Grįžęs namo, jis jį, šiltą ir atvėsusį, kramtė dieną, kramtė naktį. Tai buvo skaniausia už viską pasaulyje. Visą sukramtė.

 

Dabar beliko tapti nauju žmogumi. Tiesiog neįmanoma, kad tokiu netaptų.

 

*  *  *

 

Nuotraukose: talentingoji duonos kepėja Nijolė Kačkuvienė iš Niūronių kaimo.

Arkliaburnio nuotraukos

 


Foto galerija
Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (2)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0


« Atgal

Arkliaburnis - tinklaraštis



Kiti įrašai

2011-08-18

2011-02-17

2011-01-03

2010-10-01

2010-08-05


Rugsėjis2020
PATKPŠS
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930